Mielas dienorašti, ar  žinai, kas yra baidarė?  Prisipažinsiu atvirai, paieškojau vikipedijoje, kad galėčiau tinkamai apibūdinti. Pasak protingų žmonių, baidarė — tai siaura, lengva, mažos grimzlės valtelė uždaru paviršiumi, be įkabų irklams. Taigi, su tuo padargu prieš kelias savaites plaukėme dviem upėmis: Varėne ir Merkiu. Iš pradžių skambėjo smagiai, mat bendradarbiai nusprendė, kad atėjo laikas kolektyvui ieškoti kitų poilsio formų.  Maniškis, dzūkelis iki kaulų smegenų, pasiūlė  „fantastišką laisvalaikio praleidimo būdą“. Aišku, komanda pasiūlymą sutiko audringai, numatėme laiką, išklausėme šiokį tokį instruktažą ir pirmyn į autobusiuką, kuris nuvežė į vietą miške, kur ir buvo duotas mūsų kelionės startas. Nors vyras primygtinai siūlė man irklo neimti ir nevargti („ilsėkis, kvėpuok ir grožėkis pasauliu“), bet aš apimta nelabai geros nuojautos tiesiog išreikalavau savojo kelionės įrankio. Miniatiūrinė valtelė siūbuojasi, kol įlipu aš, kai puškėdamas įsiropščia maniškis, įtartinai neria gilyn ir siūbuoja jau visai padoriai. Per kūną nubėga lengvas šiurpuliukas, įsikabinu į savąjį irklą ir bumbu po nosim: „O dar giriasi,  kad numetė penkis kilogramus, tuoj nuskęsim, net nepajudėję...“ Maniškis tarsi neišgirdęs manųjų nuogąstavimų leidžiasi į audringus savosios jaunystės prisiminimus...
Siaura, bet pakankamai srauni ir vingiuota Varėnė, įtekanti į Merkį, yra viena švariausių, bet kartu ekstremaliausių Lietuvos upių. Nulinkę medžiai iš viršaus sudaro tarsi tamsų žalią koridorių ir taip sulaiko gaivią vėsą, kuri  ramina kaitrios saulės įkaitintus kūnus. Nulinkusios šakos, nuvirtę ar nupjauti ir tiesiog taip palikti medžių kamienai, akmenys, įvairiausi stagarai, meldai  sukuria sunkiai įveikiamą trasą. Galvoje nerimastingai sukasi vienintelė mintis: „Koks velnias nešė mane į tą galerą?“ O dar čia mūsiškis savuoju irklu mojuoja. Kaip galingas mostas, taip man per galvą  bumt! Bumt! Bumt! „Žinai, — sakau,— jeigu taip nori manimi atsikratyti, tai trenk vieną tokį  gerą, kad smagiai užmigčiau iki kelionės galo, o dabar, jei taip bumsėsi, tai tik kvaila liksiu. Tau reikalinga kvaila žmona? Pamąstyk ir padaryk išvadas.“ Bumsėjimas liovėsi. Normalūs žmonės sėdi prie upės, šnekučiuojasi, žaidžia, kiti geria kavą, pusryčiauja,  maudosi ir žiūri į mus su tokia lengva ironija. Na, kaip nežiūrėsi, jeigu mes tai ant rąsto užplaukiame ir tvirtai pasikabiname, tai į meldus nuvairuojame, galiausiai vos neapsivertėme išsisiūbavę, gerai, kad krūmai čia pat buvo, tai įsikabinę nenugarmėjome. Dar vėliau brangusis  užsižiopsojęs sugebėjo paleisti irklą, kuris sraunios tėkmės nuneštas nuplaukė į priekį. Tada pravertė ir mano atsarginis, kol sužvejojome pamestąjį.  Netikėtai upelis platėja ir patenkame į ežerėlį. Bandau dairytis aplinkui: baltųjų, geltonųjų vandens lelijų kilimas, juodasis gandras plačiai išskečia sparnus ir išdidžiai apsukęs ratą neria tolyn. Iš ežeriūkščio vėl patenkame į upelį, kuris netikėtai susiaurėja, per jį net žaismingas lieptelis nutiestas. Toks žemutis visai. Jau praplaukusieji priekyje šaukia: „Lenkitės!“ Patys numanote, kas buvo toliau... Aišku, abu lenkėmės, bet į tą pačią pusę. Baidarė apsivertė ir atsidūrėme vandeny. Nors negilu, vandens tik iki pusiaujo, bet, kaip sako liaudies išmintis, baimės akys didelės. Išsikapstę ant kranto šlapi kaip viščiukai puolėme atgal į vandenį žvejoti savo pamestus batus. Pagaliau išpylę vandenį ir susirinkę išmėtytus daiktus judame toliau. Maniškis švelniai bando taisyti situaciją, guosdamas, kad ,,puikus oras, puiki gamta, puikūs žmonės, ko daugiau galima norėti, o čia tik smagus nuotykis...“ Sukandusi dantis tyliu ir galvoju, kad viską, ką apie jį ir jo kelionę manau, pasakysiu,  kai pasijusiu ant tvirtos žemės. Pagaliau įplaukiame į Merkį, pakeliu galvą, net nesitiki, kad virš galvos  tiltas, kuriuo dunda skubančios mašinos. Srovė lyg ir stipresnė, bet ramesnė, nebėra bangavimo, privirtusių medžių, įvairių užtvarų ir barikadų. Maniškis neskubėdamas mojuoja irklu, o aš pagaliau nurimstu ir dairausi aplinkui. Tokia tyla ir ramybė! Netikėtai išgąsdiname mamą antį su būriu vaikų, visi surikiuoti bando pakilti vorele, bet dar sparnai nelabai tvirti. Teks paplaukioti su mumis. Ką gi! Skelbiame lenktynių pradžią. Gausi ančių šeimyną prieš mūsų šeimą. Pry! Startas duotas, maniškis irkluoja iš visų jėgų ir matydamas, kad kovą pralaimi, pagaliau paprašo  pagalbos. Oi, kaip pravertė dabar tas antrasis irklas. Paskutinieji ančiukai atsilieka, bet tai tęsiasi tik keletą akimirkų. Mama garsiai pašaukia vaikus ir visas būrys pusiau skrisdami vandeniu palieka mus toli toli... Pasižiūrime vienas į kitą ir keistai nusišypsome, supratę, kad šiąnakt vargu ar pavyks užmigti, nes abu raudoni kaip vėžiai. Taip, saulutė gerai pasidarbavo. Pagaliau Merkinė. Šįkart prisišvartavome taikliai. Ištraukiame baidarę ir sėdime iškišę liežuvius...Gera...Ir kažkodėl nieko nebenoriu niekam sakyti ar moralizuoti. Keistas tas gyvenimas, ar ne, mielas dienorašti?