Gal jau vasaros šitos medus iki grumstų pilkų iškabintas -
Po šaltais lietumis džiaugsmo himnų negroja svirpliai.
Po šalnos migloje klevas įžiebė skaistų žibintą -
Kas plazdės, kas riedės, tą lengviau bus iš saujos paleist.

Bus lengviau nematyt, kaip gamta glamžo gyvą dar odą -
Smilgų plaukus supint pasišovė darbštuoliai vorai.
Viskas būtų gražu, jei ne nuojauta gelianti gruodo -
Lyg nespėji kažko padaryt iki galo dorai.

Švenčių greitai nebus, jeigu nešventi ryto sulaukęs.
Kur padėjai save? Išbarstei neskalsiais trupiniais?
Tartum vargšas žiūri į rugsėjo tau žarstomą auksą -
Baltas įkapes pirkt nesubrendai, todėl ir bijai.

Nemanyk, kad praeis. Gal greičiau pats pro viską praeisi -
Pasiliks už ribos nerinkai ko godžiom juslėmis.
O ruduo kaip ruduo - metas viltį paleisti į laisvę,
Gal jinai kada nors pas tave medumi vėl sugrįš.