Aušo Sąjūdžio rytas, kilo kryžiai į saulę,
Švito akys lietuvio, jis toks darės gražus
Nuo vienos tik minties, kad suras tikrą laimę
Laisvojoj Tėvynėj atsitiesęs sūnus.

Išstovėjo, atlaikė ir svajonę apgynė,
Tai pražydo trispalvėm jauna Lietuva,
Vienas kitą kaip brolį žmonės, rodėsi,  myli
Šeimoje, kurios vardas - Atgimimo tauta.

Metai ėjo ir ėjo, žemė rūbą vis keitė,
Tik dažniau kažkodėl vėl ir vėl pilkesniu.
Šen bei ten usnimi subujodavo baimė,
Jog nuėjom per daug akmenuotu keliu.

Gal nuo laiko tėkmės šviesūs kryžiai pajuodo,
O gal mūsų kaltė buvo jiems per sunki,
Kad žmogus nuo žmogaus greit atšalo, nutolo,
Kai per melą TIESOS net vaikams nerandi.

.................................................................

Meistro rankos auksinės, tamsų kryžių prašviesins,
Tik akis... Kaip uždegt ta pačia viltimi?
Kai tų daliai, kur tąkart pakilt visus kvietė,
Teko duonos kriaukšlė per kieta, neskalsi.