Nuo pavidalų krinta pilkas brėkšmos vualis —
Nuo rūsčių pareigų sau užsiglaustos plutos.
Nesiskundžiu. Netekus jų būčiau bedalė,
Kuri apskritą parą tai lenkias, tai klūpo.

Iš saulėtekių versiu brangiausiąjį vėrinį.
Joks vagis iš manęs jo negali atimti!
Pasigausiu rūkuos pirmą spindulį žėrintį —
Virš buities pasikels ir jutimai, ir mintys.

Jaukiai guli prie kojų takas, smilgom supančiotas
Tiems, kas kiemo glėby — kad ilgam neišbėgtų.
Aš — tik šašas žaizdotoje šimtmečių sanklodoj,
Už kiekvieną saulėtekį šnabždantis: „Dėkui...“