vilko ašarom tądien snigo
į vos kojas velkančią
šimtametę laiko lyrą
brėkštantis dangus
žemu skambesiu ramino ---

sapnais išaustus sugrįžimus,
nebylias laikinumo stotis,
laimės kvapą iš rakto skylutės
trečių, nuo kairės, durų kaimynų

Dalijant nebylų šimtmetinį laukimą

Šitas aukšto tankio kamuolys
po saule
turi keistą savybę —
dalijant iš belaikio nieko
visų gėrybių taurę
chaose kurti begalybės
trapių fraktalų grožį
ir šildyt savo dylantį pusiaują

Pusiau...

sueižėjusiu trapeciniu
kantrybės kupolu
surinkus viską į vieną pilkapį
--- visus reikšmingus trupinius
versti nuo sostų
puikybei alkanus
du netikrumo burtus --

protingą tiesą
sušalusią į žilą ragą
jos vaiskią saldžią šviesą
ir viską deginančią
užtikrinto spėjimo galią
į
trapią purpuro nežinomybę
protingo rudeninio derliaus griūtį
su nešuliu aitraus
majus užliejusio toltekų vyno
nuplaunant dylančią bendrystės upę
ir keičiant savo seną liūdną kraują