Į rudenį, į vakarą, į vėsumą...
Dažniau mintim kalbėsime
Su tais, kurių šalia nėra,
Bet balsą saugom širdyje.
Jiems ir akimirkos pakanka,
Kad vėl paliestų tavo ranką.
Ir nesvarbu, jeigu šiurkšti,
Juk tu taip pat tik tą meni,
Kuri spurdėjo ugnele,
Gegužio uždegtam delne.

Daug kas praeina, pats matai,
Nors ir eini dabar lėtai.
Akys dažniau žemyn pažvelgia,
Ne, dar nesi lyg ir pavargęs,
Tik šiaip, bijai ką nors prarasti,
Gal vėl pražydo kas per naktį.
Gal pakelės skaisti rasa
Tau pakuždės – aš nešalta,
Pakelk prie veido, nusiprauski,
Rytą, ne vakarą dar jauski.

Tiktai ir vakare gerai,
Ramiai pasėdi, pamąstai,
Pasidžiaugi darbais laimingas.
Matai – esi dar reikalingas.
Žiedai jurgino linksta, svyra,
Ten obuoliai sunokę byra.
O dar vėliau, kada sutems,
Kažkas į petį atsirems.
Tik tu žinai ir tau ramu,
Mėnuo tas pats, tie patys du.