Linksmuolių gatvėje visi katinai buvo kaip ir pridera tokios gatvės katinams: draugiški, paslaugūs ir, aišku, linksmi. Tik vienas atsiskyrėlis buvo visai kitoks. Jis neturėjo draugų, nes visus mušdavo, nemokėjo gaudyti pelių, tad apdraskęs kokį nekaltą katiną, iš jo dar ir pelę atimdavo. O svarbiausia tai, kad tam neklaužadai taip buvo gerai. Jis didžiavosi savimi. Kiti linksmuoliai katinai iš pradžių dar bandė taikytis su tokiu elgesiu, atlaidžiavo, bet laikui bėgant pamatė, kad blogasis katinas liko toks pat, kaip ir buvo.

Vieną dieną piktadarys, eidamas gatve ir ieškodamas, ką sumušti, nejučiom įkišo leteną į kanalizacijos dangčio groteles. Išsigando, kai negalėjo jos net pajudinti. Bandė traukti visokiais būdais: ir greitai, ir lėtai, iš visų jėgų, ir po truputį... Galiausiai po ilgų ir nesėkmingų bandymų atėjo vakaras, katinas pavargo. Neliko nieko kito, kaip tik šauktis pagalbos.

Atėjęs piktadario kaimynas į prašymą padėti tik numojo ranka: jis jam ne draugas, tik muša, vagia peles ir piktai šnypščia. Atitipenę dar keli blogojo katino kaimynai sakė tą patį: koks tas katinas blogas ir nedraugiškas, tokiam tikrai nepadės... Taip ėjo linksmuolių gatvės katinai vienas po kito, bet nė vienas negelbėjo.

Netekęs vilties piktasis katinas liūdnai žvelgė į savo šešėlį ir, lyg susitaikęs su likimu, laukė artėjančios nakties, kuomet gatvė bus pilna šunų. Tik staiga šalia savojo šešėlio jis pamatė dar vieną... Nežinia iš kur išdygęs jaunas katiniukas traukė jo leteną iš grotelių. Ir be jokio skausmo mažais pirščiukais ištraukė. Piktasis katinas nužvelgė jau tolyn nuo jo bėgantį mažylį lyg kokį stebuklą ir suprato, kad mažasis geradarys jo dar nebuvo matęs...

Jau po kelių dienų piktasis ėjo pas kiekvieną kaimyną, atsiprašė ir įteikė po savo sugautą pelę... Kaip susitaikymo ir naujojo savęs ženklą.