Išsilydyt sunku, kai glėbiai uždaryti.
Laimės šypsniui neplyšę veidai akmenėja.
Pareigų atvaryti ateinam į rytą,
Lyg sapne dryžą rūbą belaisvių vilkėję.
Keistos sąjungos duoda po budrų sargybinį,
Vienišumas uždaro svajas kūno karcery.
Kam nuodai, jeigu dantys lig vieno išklibinti?
Kad silpnumo minutę ant kaklo tau karčiausi?
Bet nelaimės juk stipriojo sielą užgrūdina,
Ir ilgainiui net ataugos virsta geležtėmis.
Viens kitam tartum nuodėmę prikišam rudenį,
Nors kariaudami vasaros džiugesį pametėm.
Apgailėtina — stumdosi seniai bevystantys,
Baloj purvo ieškodami turto jau nesamo,
Net užgirdę žingsnius tartum badomi pykstame,
Viens kitam už gerklės — ir abudu štai skęstame!
Nesilydom, nors reikia vienintelės ašaros,
Kad paskelbtų paliaubas tarp senių įniršusių.
Pailgėjo pretenzijų kruvinas sąrašas —
Tau pakibus ant kaklo agonijoj virpu.
Ar laimingas bus tas, kas užleis scenos uždangą,
Kam teks nešt ne vaidinamą — tikrą vienatvę?
Pasiduodu. Aš lydaus. Liečiu veidą rūškaną,
O tu sudedi lūpas lyg įpūstumei dagtį.