Prie paminklinės Zapyškio bažnyčios

Ir aš tokių norėčiau, jei būčiau paukštis.
Tegul ir ne dažnai — labai labai retai,
Kada pabostų toliai, jų žydras aukštis,
Parskrisčiau būtinai. Čia būtų man namai.

Jaukiam glėby pakraigėje bažnyčios,
Kur teka metai Nemuno vaga,
Į ilgesį dienų vaikystės grįžčiau,
Kai jas puošiau sparnuota svajone.

Vakarėj saulėj dega senos plytos,
Raudonis liejas gotikos kerais.
Atsitūpė balandis, tarytum tyčia
Paleistas kažkieno šiltais delnais.

Matau daugiau — ne vien skrajūną paukštį.
Tai atmintis — tokia skaisti, šventa.
Rodos, išgirsiu — pradės vargonai gausti,
Kaip gausdavo prieš šimtmetį tada.