Ar vadintum auka, jeigu tiesčiausi tiltu per prarają,
Jei užmirščiau maldas duburiuos nemiegotų naktų?
Juk vardan artimų nesuvokiamus poelgius darome.
Ar tikėsi jausmais, jeigu žodžių aiduos telieku?

Nebijok, neskaudės, nes pati užsidėjau šį kryžių.
Kai šešėlį matei, pamanei, kad esu su sparnais.
Kokio karščio aistra, jei į lavą ji kliūtį sulydo?
Kokio skausmo kančia, jei išsninga šaltais pelenais?

Tu kvietei išsikalt dar betirpstant dirvožemy gruodui
Ir atrasti savy nepažintus lig šiol jutimus.
Na ir kas, kad linkstu lyg šaka gausų derlių užmezgusio sodo?
Ar svarbu, kas yra, jeigu kraujas jau žino, kas bus?

Užgirstu kai kada šnabždant svetimus „Saugokis — ragana!“
Tau priklauso šlovė, kad tu tokią jaukint sumanei —
Juk abudu labu vieną kartą jau Rojų praradome.
Virš bedugnės linkstu, nes jaučiu, kad ten krist sumanei.

Tu šį kartą saugus — nedejuodama būsiu tuo tiltu.
Ar tave kas supras, kai tu skriausi ne kitą — save?
Vyrai virsta vaikais, kada aistrai jau kapas supiltas.
Visą puokštę velnių tiktai ragana gali panešt.