Nuo šermukšnio raudonio apgirtęs mėnulis
Debesin įsikibęs glosto medžių šakas.
Tolumoj, tyloje baltas rūkas nugulęs
Slepia varpinę seną, jo dienas nueitas.
Ir skambėjimas girdis, kai ausį priglaudus
Prie šiurkštoko kamieno tyliai stoviu viena.
Virš užmigusio miesto, sapnus tyliai audžia
Iš gaudyklės susėmus šios nakties dargana.
Raštai mūsų svajonių, troškimų ir laiko,
Surinktų kamuoliukan, iškedentų nakty,
Gula žemėn rūku. Tiktai rytas išvaiko
Tai ką naktį turėjai ir ko jau netenki.
spika
2012-08-30 09:00:52
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-08-31 20:57:32
Raštai svajonių...)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-08-31 20:55:59
Taip, pabaiga gražiai išriša praradimus, ilgesį...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-08-31 09:36:44
Tiktai rytas išvaiko
Tai ką naktį turėjai ir ko jau netenki gera eilutė, gražiai išriša; vaizdingame fone švelniai liejasi ilgesio lyrika.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-08-30 18:31:20
Nuostabus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-08-30 16:23:46
Skanių posmų nunokino tas šermukšnis, buvo miela skaityti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-08-30 11:45:23
Jūsų lyrika visad graži, nuteikianti svajingai, kaip ir ši...