Kiek skausmo daug žmogaus širdy,
Neišsipildžiusių vilčių ir paklydimų.
Tu vienas šitą paslaptį meni,
Priėmęs kryžių, prašant atleidimo.

Tu — kalnas, o kalnai tvirti.
Ar atlaikysi tokią sunkią naštą?
Kai verkia kryžiai motinų akim,
Palydinčių vaikus į svečią kraštą.

Priėmęs kryžių prašančių šlovės,
Nors žiauberėlę duonos kasdieninės.
Priėmęs prakeiksmus saviems
Ir kryžius tuos, kurie toli Tėvynės.

Priimk dar vieną — nuo manęs.
Iš tolo virpančia ranka ore nubrėžtą.
Kad naštą svetimą neši be nuodėmės
Už mūsų viltį ir tikėjimą dar neprarastą.