Vėl plauna krantus
ilgesys lyg vagis
ištuština sielos kertelę
kur buvo širdis
ten saulėlydis plyš
pasirenku amžiną kelią
man nieks nepadės
tuštuma lai skambės
kol ilgesio ugnį užliesiu
tuščiam kambary
mano žingsniai aidės
tave savo ilgesiu kviesiu
gyvenimo dalgis
nupjovė metus
daug kartų ramunės žydėjo
išplovė tas laikas
svajonių krantus
širdis taip mylėti norėjo
voratinklis spyna
tvirtai užrakino
vaikystę ir praeitį saugo
taurė skidina
neišgerto dar vyno
vis laukia nesulaukto draugo
birželio lietum
ilgesys mano kalba
rasa neišbraidžiotom pievom
padėsiu ant kelių
pavargusią galvą
beržynas vieta mūsų sielom