Pagaliau girtas vakaras seilėjas ir skeryčiojas,
Užgesinęs žvakes ir išvaikęs iš parko poras —
Kiek gi galima melstis šilkais grakštų stalą užklojus
Ir tik vyno kvapu elegantiškai erzint lūpas.
Vienąkart turi stūgaut paklaikęs vilkų karavanas,
O padangę užliet kruvinais atšvaistais kvaitulys
Ir kartoti išlindęs karalius iš mano kišenės,
Kad tapau neprasmingos nakties geidulių karvedys.
Pagaliau nevalysiu savęs ir kitų negailėsiu,
Eisiu kristi į žolę nešvarią, į guolį nakties vabalų —
Net paskęsti tą vakarą pelkėje laumių norėtųs,
Kad kitais vakarais nereikėtų vėl kurti maldų.