Mielas dienorašti, autobusas leidžiasi  raitytais Alpių keliukais — paskutinė diena Austrijoje. Nakvynė Bruno ir beprotiškai ilga  kelionė per nesibaigiančią Lenkiją. Trisdešimt laipsnių karščio, kondicionieriai vos veikia, visi išleipę, aptingę, o akyse vienintelis klausimas — kada. Kada pasieksime Lietuvą? Neskubėkite, bičiuliai. Paslaugūs Lenkijos policininkai sustabdo turistinį autobusą ir valandą pasijuntame lyg rūkyti šprotai įkaitusioje skardinėje. Karštis begalinis, geriamo vandens trūkumas, išlipti negalima, nes autostrada. Pradarome visus langus, bet ten dar karščiau  — gerokai virš trisdešimt. Uniformuoti vyrukai neskubėdami atidaro vieną bagažinę, atidaro kitą, priekabiai tyrinėja visokiausius prietaisus, galų gale abu vairuotojus nusitempia į savo autobusiuką, kur bando atspausdinti  kažkokį raštą už pažeidimą, kurio niekas nesupranta. Taip nedrąsiai baksnoja vienu pirštuku, kad kyla noras pasiūlyti  pagalbą. Gaila, kad mano lenkų kalbos žinios gana menkos, tai, matyt, nepavyks. Juokinga, jei nebūtų graudu: kelionė iš Austrijos per Lenkiją tęsėsi 20 valandų. Visi aplink sutartinai bumba, kaip išimti ar aplenkti tą Lenkiją, kad nereikėtų kratytis jos duobėtais kelias.
Taigi, anksti ryte mes  Lietuvoje. Tegyvuoja namai namučiai! Vyras, kažko susitraukęs į kuprą, pasitinka prie tvoros. Nors tamsu, pasipuošęs akiniais nuo saulės. Įsirėžęs pakelia lagaminą ir bumba: „Tu ką, čia akmenų pridėjai?“ — „Ne, geri buvote, lauktuvių parvežiau,“— atšaunu. Peržengusi išsiilgtų namų slenkstį sustingstu: po kojomis kilimėlio nesimato, tik smėlis, akmenukai, spygliai, lapai, žolės, žvyras. „Kokie  čia drambliai vaikščiojo,“— rūsčiai suraukiu antakius. Brangusis nedrąsiai atsitraukia ir kažką mekena, kad daug dirbo, buvo užsiėmęs, pavargęs. „Minusas už tvarką“,— atidarau svetainės duris ir sustingstu: priešais mano gražioji namų puošmena, t.y dekoruotoji siena, virtusi gatvės vandalų taikiniu. Grafiti dažais sudarkyta mano kelerius metus kurta dekoracija. „Ankstyvas rytas miške“ tapo „Gūdžia naktim pragare“. „Kas?“— negaliu pajudėti iš vietos. „Nu, berniukas pabandė, tu burbėjai, kad apleido dailės pamokas, tai jis  panoro pasitaisyti. Avangardas —  tai naujas žvilgsnis į meną, apskritai į kultūrą, kas čia blogo, nesuprantu...“ — mykė toliau. „Kur jis? Tas naujasis genijus? Naujasis Van Gogas, tuoj neteksiantis antrosios ausies?“ Pragariškas paveikslas pabudino pragariškas jėgas — sužvėrėjusią mamytę, pasipuošusią šakėmis. „Van Gogas, kaip tu jį pavadinai, šiąnakt namuose nemiegojo. Jis kažkokiame plenere, išvažiavę į rajoną piešti senųjų malūnų,“— švelniai glosto nugarą maniškis.„Na, nieko sugrįš, parodysiu jam tą malūną, o kartu su juo ir Pinčiuką pridėsiu, kad žinotų, kad prie mano darbų rankų kišti negalima.“— Atsisuku į vyrą, šis kažkoks keistas.—Nusiimk pagaliau tuos akinius, tamsu gi dar.“— „Matai, čia toks reikalas...“— vėl neaiškiai mykia. Prilėkusi čiumpu akinius ir grožiuosi savo mylimojo veidu: kairiosios akies vietoje juoduoja dėmė, pakraščiuose pereinanti į mėlyną spalvą. „Gražu... — ironiškai šypteliu.— Tikras vyras.“ Mintyse tyliai suskaičiuoju iki dešimt ir pratrūkstu  rėkdama: „Tu ką, išprotėjai? Kur buvai? Ką darei? Nors ir taip viskas aišku. Štai kaip tu namuose tvarkeisi ir vaikus prižiūrėjai!“— kumščiu mojuoju brangiausiajam prieš nosį. „Mamyte, viskas ne taip buvo. Tik mažytis nesusipratimas...“—gūžiasi maniškis dar labiau. „Parvažiavau, namuose gyvatynas, ne velnynas, o centre pats tikriausias velnias pamušta akim. Tik mažai davė, galėjo išlaikyti pusiausvyrą, o dabar nei šiaip, nei taip...“ — demonstratyviai apsisuku ir skuodžiu į savo šventovę,  kuri priklauso tik man. Lyg kažką įtardama stabteliu prie virtuvės durų ir labai atsargiai praveriu duris. Prie namą nuaidi klaikus vienišos moters riksmas. Ant mano išpuoselėto valgomojo stalo pūpso didžiausios picų dėžės, praplėšti traškučių maišeliai, rikiuojasi tušti limonado buteliai ir alus skardinės. Ant žemės vaizdas dar klaikesnis: šiukšlės, vienkartiniai indai, išverstas gėlių vazonėlis ir išbertas šuns ėdalas. Net užuolaidos ir tos pakeitė spalvą ir sandarą: tapo spalvotos ir su begale skylučių. Kriauklė pilna neplautų indų, todėl, matyt, seniai viskas kraunama ant spintelių ir netgi ant kėdžių. Jergutėliau, net brangusis mano bobulytės dovanotas servizas ir tas paimtas. „Parmazonai, nedorėliai, bobulytės šventą daiktą norėjot sunaikinti...“— apsidarau kambaryje likusi viena, brangusis spruko tik įėjęs, o savo vaikelyčių dar nemačiau. Klestelėjau ant vienintelės likusios švarios kėdės ir užsimerkiau, kad nematyčiau viso to jovalo.„Mamyte, tu jau namie? — pagaliau prabilo mano sielos atgaiva, mano gražuolytė.— Čia mes tik pradėjom tvarkyti,  galvojome, kad tu vakare grįši, tai nespėjome.“ Jaučiu, kaip švelniai murkia man į ausį švelniai apkabinusi.  Atsimerkiu ir atsisuku — man vaidenasi! Mano gražuolytė virto monstru. Šviesiaplaukės gražuolės plaukų spalva nenusakoma: kuokštai raudonų, rožinių, mėlynų, vyšninių plaukų su juodomis sruogomis. Veidas primaliavotas kažkokiais juodais ženklais, žvaigždėmis ir kryžiais. „Lašiukų…maldauju, balta akyse…“— jaučiu, kaip plaukia vaizdas. Brangiausias supila pusę buteliuko į stiklinę, įkrapina kelis lašus vandens ir sugirdo man tą užtaisą. „Sakiau tau, pamažu apie tą Ledy Gagą, ne taip staigiai, žinai, širdis, spaudimas ir turėsim bėdos…“- tada paima mane ant rankų ir nutįsia į miegamąjį. Guliu lovoje užmerkusi akis, jaučiu, kaip sukasi galva, maniškis švelniai glosto rankas ir ramina, kad reikia pailsėti po  kelionės ir viskas bus gerai. Tolumoje kaip aidas skamba dukters balsas:„Tėti, paklausk mamos, ar iš tiesų būtina tų skalbimo miltelių įpilti?“ Pramerkiu akis, kaip tai? Viską buvau nustačiusi, tereikėjo tik įpilti skalbimo miltelių ir paspausti vienintelį mygtuką. „Tai mes taip ir padarėm, rūbus sudėjom, paspaudėm tą mygtuką, užmiršę apie skalbimo miltelius, bet nieko, išsiplovė visai padoriai…“— aiškina maniškis. Jaučiu, galva sprogs, todėl paprašau vandens, prieš tai sunerimusi, kad niekur nesimato jaunėlio. Vyras nuramina, kad berniukas sportuoja, kamuolį stadione spardo, kad viskas su juo gerai: su galva, kojom ir rankom. O po pauzės priduria: „ir su dredais”. Po to ima aiškinti, kad vaikas taip stilingai atrodo, tokia laisve nuo jo padvelkusi, bet pasižiūrėjęs į mano veidą nutyla. „Dredai, čia nieko tokio, lengva ištaisyti, paėmei žirklutes ir problema išspręsta, tad tėvai, gali nusiraminti, tai mes greitai įveiksim,— dabar jau aš raminu vyrą ir apsidairiusi sunerimstu.— O kur ciuciukas? Kodėl jo nėra?“— „Nubaudėm jį truputį, pririšom  kaimynų kieme prie būdos, tegul visą dieną patūpės, žinos, ką reiškia tvarka namuose!“— išdidžiai atšauna. „Kokia tvarka?“— klausiu  brangiausiojo. „Žinai, gamtinius reikalus šuo privalo atlikinėti lauke, o ne namuose: tai į mano, tai į vaikų batus, tai į pirkinių krepšį, tai į kepimo skardą. “ — „O jūs, sadistai, kiek kartų gyvūną į lauką vedėte?“— pamažu keliuosi iš lovos ir akimis ieškau tinkamo kovos įrankio. „Kas kada galėjo, tas tada ir vedžiojo…“— mikčioja vyras. „Mūsų šeimoje niekas niekada negali, todėl šunį vedžioju tik aš! Jūs, parmazonai, net šunį į lauką tingėjot išvesti!“— vienu chalatu, basomis peršoku per kaimynų tvorą ir ten randu savo geriausią draugą, savo džiaugsmą, savo vienintelį užtarėją — ciuciuką. Apkabinu, glostau, o šis kažko susiraukęs, pyksta, matyt, kad palikau. ,,Atleisk, drauguži, kad taip atsitiko. Pasiilgau tavęs, tavo surauktos nosies ir knarkimo naktį. Eime namo daryti tvarkos. Man reikalinga tavo pagalba — mes du, o jie trys. Bet mes gudresni, ar ne?“ Ciuciukas laižo mano rankas, veidą, šokinėja pasiruošęs į žygį.
Pakilome abu išdidūs ir orūs. Ten, už tvoros, mūsų namai, todėl ir tvarka bus mūsų. Ten ir lauktuvės iš Austrijos, kurias šį  kartą tegaus tik ciuciukas. Kitiems teks smarkiai pasistengti, bet apie tai kitąkart, mielas dienorašti.