Karalaitis gražia žmona pasigirti negalėjo,
Kam kalbant, o kam ir apkalbinėjant,
Juk viskas niekui visuomet labiau rūpėjo...

Pasakiškoje vietovėje, savo karaliaus tvirtovėje
Gamtos alsavimo jie niekad nepajusdavo.
Na ir kas, kad visus paprastus burtus įpirko,
Laimės pojūčio trūkumo aklinai užgniaužti nesugebėjo...

Savo šaltume vienas kitam pasitenkinimą jusdami,
Piešė būsimos ateities beprasmius siluetus.
Tylėdami iš tikrųjų šaukė visa širdimi:
— Meilę, meilę mums tik duokit!