Rudeninėm miglom apsisiautęs pasaulis nurimo,
Įsisupęs į naktį, susipančiojo lapais margais.
Tiktai ūkia pelėdos, baugindamos žengt piligrimui
Įprastais nuo vaikystės ir pažįstamais miško takais.

Žaidžia vėjas atlėkęs, pakeldamas gulinčias smilgas,
Karaliauja smulkutė, ligi skausmo atšalus dulksna.
Ir brendi per tirštumą, ir takas neįprastai ilgas,
Trumpos dienos prasideda – baigiasi...Tamsi pilkuma...

Pasenau, man atrodo, gal dešimčia vasaros metų,
Lenkia žemėn kaip gluosnį ši apsunkus, sušlapus našta.
Taip jaučiuosi, lyg tai būčiau saulę aš amžiams pametus,
Šitas rūškanas rytas neprašvis man daugiau niekada...

Tiktai širdį ramina ugniakure traškančios malkos,
Vyno gurkšnis raudono subrandina bemieges naktis.
Tai toks rudenio metas, kai lyja laiškais, nieks nekaltas...
Lauksiu, lauksiu, kada rūškana žemė margai vėl pražys.