Žiūrėčiau kasdien pro seną medinį langą ir laukčiau Tavęs. Nepaliaujamai kartočiau užburtus mantros žodžius, kurie priverstų laiką bėgti kuo greičiau.
Verkčiau tyliai, pasislėpusi nuo svetimų akių. Bet visas pasaulis stebi mano skausmą ir liūdesį. Man ne gėda.
Akis nušluostytų paniuręs vėjas, kuris atneštų tik dar didesnį ilgesį.
Dabar mano gyvenimas vien tik prisiminimai.
Rudeniniai lapai dainuoja, surenka ašaras, o jos ir vėl ištrykšta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-08-26 10:15:41
Graudžiai.
paniūręs vėjas > paniuręs...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-08-25 23:03:43
...nuoširdu ir tikra...patiko...