Už lango pasirodė pirmieji vakaro ženklai: saulė pasislėpė kažkur už horizonto, savo kelyje palikdama  tik ryškiai raudoną dangų. Prie savo buto lango stovintis žmogus pažvelgė žemyn į debesų klodus, kurie iš pūkų baltumo dabar buvo nusidažę vyno raudonio spalva.
- Kiek monotoniškas vaizdas, tačiau vis tiek nepaprastai gražus, - mintyse žodžius dėliojo buto šeimininkas. Aukštas, liesas ir kiek pliktelėjęs vyras dar kurį laiką tyrinėjo  horizontą, o paskui apsisuko ir nuėjo kambario link. Erdvė, kurioje jis gyveno nebuvo, labai didelė. Vos penkių kvadratinių metrų plote tilpo viskas, ko reikėjo paprasto žmogaus būčiai: lova, televizorius, viryklė, tualetas, dušas ir rašomasis stalas. Vyras tikrai būtų neprieštaravęs kur kas didesniam ir jaukesniam būstui, tačiau tai buvo viskas, ką šiai dienai jis galėjo sau leisti.

***

Pavalgęs kuklią vakarienę vyras prisėdo prie rašomojo stalo. Atsidaręs stalčių išsiėmė nedidelę 50 ant 50 centimetrų dėžutę, o netrukus, iš stalčiaus gilumos, keletą laidelių. Po kelių akimirkų viską sujungęs, jis užsidėjo akinius ir atvėrė aparatą. Tai buvo kompiuteris, kuriame buvo įdiegta naujausia, \"Windows AR\" operacinė sistema. Palyginus su  tuo, ką žmonės naudojo XXI a. pradžioje tai buvo kone stebuklas, tačiau dabartyje - tokią  techniką turi net vidutines pajamas uždirbantys piliečiai.

Kambarį apgaubusią tamsą nušvietė mažytis šviesos šaltinis, sklindantis iš kompiuterio  ekrano. Buto šeimininkas stebėjo bėgančias raides, skaičiukus bei nuolat atsirandančius  paveiksliukus, o paskui paspaudė mygtuką ant akinių ir užsimerkė. Po kelių akimirkų jis išvydo, kaip vos matomas šviesos šaltinis apgaubė visą kambarį, o jis pats tarytum  atsidūrė kompiuterio viduje. Jis prisiminė IT istorijos kursą, kuriame buvo pasakojama  apie jo protėvių naudotas kompiuterių versijas: klaviatūros, pelytės, kursoriai ir visa kita dabar atrodė taip sena. Juk dabar viską buvo galima daryti savo rankomis: \„Windows AR\“ (kitaip tariant \„Artificial Reality\“) operacinė sistema beveik be klaidų skaitė žmogaus mintis, leisdama jam pačiam be vargo \„naršyti\“ po kompiuterio smegenis.

Vyras davė užklausą atrasti senas, protėvių nuotraukas ir jau netrukus kambaryje nušvito  daugybę raudonų švieselių, kurios rodė bylas su ten esančiais praeities vaizdais. Teliko mintyse susisteminti savo norus ir jau po kelių sekundžių vyrui tereikėjo ištiesti ranką ir atverti norimą bylą. Nuotraukos buvo senos, tačiau ryškios, nepraradusios spalvų. Kad ir kokios senos atrodytų XXI a. technologijos, tačiau tuomet išrastas skaitmeninis formatas vis dar leido išsaugoti puikią kokybę ilgus šimtmečius.

Vyras pasiėmė visą pluoštą vaizdų. Pirmojoje nuotraukoje jo protėviai buvo laimingi. Jie sėdėjo kažkur prie upės ir šypsojosi. Kiti vaizdai buvo panašūs - visur daug šypsenų, laimingų žmonių bei gamtos peizažų.
- Šiais laikais viskas kitaip, nemanau, jog pamatę dabartį jie vis dar galėtų tiek daug šypsotis, - pamanė vyras. Kita vertus, veikiausiai XVIII a. žmonės nemokėtų gyventi XX amžiuje, o viduramžių gyventojai - lengvai palūžtų po dviejų šimtmečių susikūrusiame  pasaulyje.

Panaršęs po nuotraukų krūvą jis davė sistemai užklausą pavadinimu: \„Gyvenimo istorijos\“. Kambaryje vėl nušvito raudona spalva, tačiau tikslią paiešką simbolizuojančių taškelių buvo kur kas mažiau. Vyras rankomis atvėrė visas bylas ir artimiausią pusvalandį gilinosi į gautą informaciją. Viską perskaitęs jis išrinko reikalingas pastraipas, sudėliojo informaciją į jai skirtas lentynėles ir užvėrė \„Windows AR\“ programą. Kambarys vėl paskendo tamsoje.  
Kompiuterio bylos, virto lentynomis, o kompiuteris - tarsi senovės pasakoje apie Pelenę per akimirką sumažėjo iki mažytės dėžutės su mažu ekranėliu.

***

Anksčiau rašytojai kurdavo romanus. Vieni ilgus, kiti - trumpus, vieni lengvai perkandamus, kiti - sudėtingus, tačiau duodančius peno sielai. Tačiau laikui bėgant ši kūrybos forma beveik sunyko. Dabartiniame pasaulyje tikrą bumą pasiekė tikros žmonių istorijos. Per šimtus metų susikaupė trilijonai protėvių nuotraukų, o spauda ir asmeniniai dienoraščiai, kurie visą tą laiką buvo skelbiami internete - davė progą susipažinti su milijonais skirtingų likimų. Nežinia, kas pirmas atrado aukso gyslą šių dienų kūryboje, tačiau dabar – tokia literatūra tapo tikra sensacija. Talentingi rašytojai vis dar moka puikiai kurti, tačiau jų istorijos nėra išgalvotos, anaiptol – jos yra daugiau nei tikros. Beje, įdomiausių autoriai, už papildomą mokestį, dar sugeba skaitytojams įpiršti ne tik knygas, bet ir vaizdo medžiagą, paremtą video siužetais ar nuotraukomis, kurios yra susijusios su jų sukurta istorija.

Protėviai matyt paklaustų, ar ištiesų buvo pavartotas žodis knyga? Taip, tarsi sau atsakė vyras, ir pats stebėjosi kodėl popierinės knygos taip ir neišnyko. Technika pasiekė stebėtinas aukštumas, kompiuteriai pasikeitė neatpažįstamai, popieriniai laikraščiai išnyko dar XXI a. viduryje, o knygos -   vis dar yra, kaip buvę.

Trumpai apgalvojęs tai, ką darys, vyras prilietė kompiuterio vietą, kur kadaise būdavo klaviatūra. Dabar ten buvo mažas plotelis, kuriame buvo įdiegtą milijonai daviklių. Vyras pridėjo prie jo savo rodomąjį pirštą, o po kelių sekundžių kompiuterio ekrane iššoko rašymui skirtas langas. Tiksliau, ne rašymui, o tekstui. Nors žmonės vis dar puikiai moka daryti tai, kas svarbiausia, tai yra dalintis savo vidiniu pasauliu, retas kuris sugeba (ar, tiksliau sakant, nori) viską užrašinėti savo rankomis. Šiais laikais minčių skaitytuvas puikiai viską nuskaito, tad teksto įvedinėtojui tereikia ramiai sėdėti ant kėdės ir nieko netrukdomam dėlioti mintis.
- Ech, kiek visko galėjo būti parašyta ar atrasta, jei žmonės jau nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų turėtų tokį nuostabų išradimą. O gal kaip tik, nelaiku atsiradę daiktai viską tik sugadintų? - vis svarstė prie kompiuterio sėdintis vyras.

Kambaryje spengė tyla. Vyras ramiai sėdėjo krėsle, tuo tarpu kompiuterio ekraną nutvieskusiame baltame fone dėliojosi raidės, iš kurių gimė žodžiai, sakiniai, pastraipos. Visa tai tęsėsi gerą valandą. Baigęs tekstą vyras dar kurį laiką tikrino tai, ką parašęs, o paskui paspaudė išsaugojimo mygtuką, o informaciją įrašė į tam skirtą laikmeną.

Kitą dieną vyras nuskubėjo į \„Nacionalinės loterijos\“ būstinę, kurioje paliko tai, ką buvo sukūręs išvakarėse.

***

Draugai jam pavydėjo. Nors jis nebuvo pakankamai laimingas, kad laimėtų aukso puodą su milijonu kreditų, tačiau jam pasisekė - jis gavo išskirtinę progą išsiųsti žinutę savo protėviams, laišką į praeitį. Jis galėjo perduoti informaciją bet kuriam giminaičiui arba eiliniam žmogui, kuris gyveno nuo XIX a. iki šių dienų.

Tokie prizai \"Nacionalinėje loterijoje\" nebuvo itin dažni, tad daugelis tokio prizo norėjo gal net labiau nei didžiulio kreditų skaičiaus. Laiškų siuntimo technologija buvo labai paprasta: norimas tekstas buvo įvedamas į specialią aparatūrą, kurios dėka jis keliaudavo į praeitį, o ten, minčių pavidalu, atgimdavo norimo žmogaus galvoje.

Tiesa, laiškų nebuvo galima siųsti pakartotinai, tad siuntėjams telikdavo tikėtis, jog adresatas supras, ką jam buvo norima pasakyti. Daugelis pirmųjų laimėtojų nebuvo labai originalūs. Paklausti, ką patarė protėviams beveik visi atsakė panašiai - investuoti į konkrečią įmonę, nedaryti  vienokio ar kitokio sprendimo arba atvirkščiai - labiau tikėti tuo ką daro. Visi jie, žinoma, puikiai žinojo savo protėvių istorijas ir tai, kaip pasisuko jų gyvenimas. Laimėtojai puikiai suprato, jog kažkur praeityje laiko tėkmei pakrypus kitaip, galbūt jie patys gaus vienokios ar kitokios naudos.

Visgi, ką tik savąjį laišką protėviams palikęs vyras, dar niekada nebuvo skaitęs išskirtinės sėkmės istorijų. Dabartiniai žmonės puikiai supranta minties galią ir sugeba išnaudoti net menkiausią idėją, o protėviai... jie dažniausiai net nesuprasdavo, kad eilinė mintis, galvoje nuskambėję žodžiai ar prieš akis iškilusi vizija ištiesų gali turėti didžiulę vertę.

Tiesa, gali būti, kad ir patys laimėtojai gavę išskirtinę galimybę, nesugebėdavo tiksliai sudėlioti žodžių, tad žinutė tapdavo sunkiai suprantama net dabartiniams Žemės gyventojams. Tačiau dėl savojo laiško vyras buvo visiškai ramus. Jo žinutė nepakeis istorijos, tačiau galbūt, pakeis jo protėvio pasaulį, padarydama jį tiesiog laimingu žmogumi.

***

Protėvis sėdėjo kambaryje ir gėrė antrą bokalą alaus. Jis buvo atsipalaidavęs, tačiau giliai viduje jis jautė, jog norisi kažko daugiau. Gyvenimo tempas didžiulis ir kartais jis pavargdavo netgi nuo to, kas paprastai žmonėms teikia laimę. Vyras pakilo, nuėjo į balkoną, užsidegė cigaretę ir stebėdamas tūkstančius danguje švietusių žvaigždžių kelias minutes ramiai rūkė. Po kelių minučių, jam begesinant cigaretės liekanas peleninėje, jį netikėtai apėmė keistas jausmas.
Grįžęs į kambarį jis apsidairė. Kampe stovėjo senutėlė gitara, kuria vyras nebuvo grojęs jau penketą metų. Jis rūpestingai nuvalė instrumentą, švelniai liesdamas stygas jį suderino, vėliau keletą kartų perbraukė ranka per akordus bandydamas juos prisiminti.

Tai tebuvo pradžia. Kai kambarį užliejo gyva muzika, protėvis suprato, jog ką tik prisiminė tai, ko jam seniai reikėjo. Jis užsimerkė, suėmė instrumentą tvirčiau ir grojo vis naujas melodijas, kurias, regis, buvo seniai pamiršęs. Paskendęs muzikoje, jis tarsi sustabdė laiką, atrasdamas kelius į dabartį esančią čia ir dabar. O paskui – visos mintys, planai, idėjos, svajonės, darbai iš padriko chaoso susidėliojo į vientisą bei aiškią dėlionę. Vyras galiausiai savyje rado tai, ko ilgai ieškojo, tačiau niekaip nesugebėjo suprasti kaip.

Tuo tarpu ateityje gyvenantis jo palikuonis gėrėjosi nuostabiu vaizdu, matomu pro savo mažyčio buto langą ir prisimindamas nuotraukose matytas protėvių šypsenas bei analizuodamas perskaitytas giminaičių gyvenimo istorijas, suprato, jog jo rašytas laiškas į praeitį, visgi, pasiekė adresatą.