Nepainiok manęs su medžiais –
Aš jų tik šerdies kirmėlė,
Tik geismą šlamąs miražas,
Kai slysta sakais nuodėmė.

Slapta sumeluoti sau leidžiu –
Pavargusi dar nuo tiesų.
Bet jei atsistočiau prie medžių,
Beviltiškai trūktų šakų.

Laukuos paukščiais medžiai pražydo,
Kaip mano nakties vaizdiniai.
Išeisiu su jais be palydos –
Jei lemta tai man tik vienai.