Kas praneš, kad ruduo? Nebegiedančios, čežančios kalbos?
Dunksi vaisiai sode tarsi belstųs į žemės gelmes.
Išmokėjo beržai auksinukais visiems vėjams algą.
Kas iš to, jei pernakt šelmiai viską gebėjo pamest?

Trimitavę rytais kažin kur visos gervės prašapo.
Pagėluo iš gėlių it iš baliaus išvaikė bites.
Kai pasklido visur galimybių bepūvančių kvapas,
Susiraitė viltis, kad trumpėjančią dieną kas tęs.

Kai ramybė sapnų subyrėjo į pilną aruodą,
Ji tingiu sotumu ėmė pančiot skubriausių žingsnius.
Kiek šešėlių pilkų, kai susiplaka balta ir juoda!
Kaip širdy neramu, kai neaišku, ar kvies kas pabust!

Įsiminsiu, tikiuos, paukščių virtinės rodomą kryptį,
Kad žinočiau, kur skrist, kai šermukšniai krauju išrasos.
Keistas metas ruduo — jis išmoko liūdėt, bet ne pykti,
Jei savęs nebarstei, užsimiršęs žiedų pažaduos.