Prisiminimų nuotrupos skamba galvoj. O gal čia bažnyčios varpai sukelia nenumaldomą norą bėgti. Ieškoti. Lubos neatsako į keliamus klausimus.

Kažkada seniai kitame gyvenime ši ant grindų gulinti mergina jautėsi patenkinta. Kiek gyvenimų mes nugyvename per vieną gyvenimą? Dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Ištiesusi rankas į viršų, ji lyg siekia kažko. Apatiškas žvilgsnis sutalpina daugybę atsikratytų jausmų ir minčių. Kodėl žmogus turi gyventi pagal kitų žmonių sudėliotą pasaulį? O jeigu jinai taip ir pragulės visą gyvenimą ant grindų, žiūrėdama į lubas? Koks skirtumas? Nei daugiau, nei mažiau už žmogų, gyvenantį pagal gyvenimo taisykles, ji paliks po savęs. Ar kas nors pasikeis ten, už lango, jeigu ji atsidurs gatvėje po medžiais? Žmonės tokie nuspėjami. Gyvenimas — tokia nuobodybė. Šitai merginai vienodus jausmus sukelia žiūrėjimas į lubas, vaikščiojimas senamiesčio gatvėmis, kalbėjimas su žmonėmis, darbas, valgymas, kelionės. Nėra nieko naujo. Viskas pergyventa, jeigu ne tavo, tai kitų žmonių. Visos reakcijos, visi nuotykiai, visi žodžiai jau seniai pasakyti tūkstančius kartų. Kam kartoti? Gyveni dėl savęs, sau bandai sukurti kažką gražaus. O kas tada, kai žmogus neieško grožio, kas, jei nėra blogietis? Ką daryti, kai neskatini vidinio jaudulio nei ieškodamas grožio, nei blogio? Nesusikuri situacijų nei juokui, nei meilei, nei pykčiui, nei baimei. Žodis „tuščia“ čia netinka. Tuštuma asocijuojasi su liūdesiu, širdgėla. Koks žodis tinka, kai nesijauti nei laimingas nei nelaimingas. Viskas, kas nauja, atrodo po senovei. Gulėdama ji prisimena kartus, kai jautėsi laiminga, nelaiminga, linksma, liūdna, susimąsčiusi. Kas lieka po to? Reikėtų išrasti naują žodį. Ji bando jausti tą patį, ką jautė, tie išgyvenimai neatrodo svetimi, jie jos. Nuobodu. Dabar ji galėtų numirti. Taip paprastai, gulėdama ant grindų ir žiūrėdama į lubas. Tik tiems paprastiems žmonėms, kuriems vis dar rūpi, būtų labai skaudu. Tai štai ką ji jaučia ir nuo ko jai vis dar norisi bėgti... Atsakomybė... Ir staiga jai atrodo, kad tos lubos nusileidžia ant jos, prispausdamos ir neleisdamos įkvėpti. Dar vienas panikos priepuolis. Susirietusi ji gaudo kvapą. Automatinė reakcija. Viltingai stengiasi susilaikyti. Deja, ji ne kokia kamikadzė, ir plaučiai vėl ir vėl prisipildo oro. Dabar susirietusi guli ant šono, apatišką žvilgsnį nukreipia į sieną:
— Labas...
 Kitoje sienos pusėje — gatvė. Jaunas žmogus, smagiai bekalbąs telefonu, eina pro šalį. Jis negirdi jos staiga pratrūkusio verksmo.