Margarita

Vienuolyne, kuriam ji gyveno,
Karaliene Margo ją vadino.
Ji labai ilgėjosi nuo seno
Tėvų dvaro prie vandenyno.

Kartą ten svetimas žmogus užklydo.
Jis atrodė taip, lyg sklęstų virš debesų.
Nieko aplink nematė, eidamas slydo,
Prisistatydamas tarė: ,„Svajotojas esu.“

Pamiršo Margarita muziką ir gėles,
Pamiršo papuošalus ir sukneles.
Nevalgė, nemiegojo, kalbėti nustojo,
Tik žiūrėjo, kaip vėjas šokdina žolę.

Pamilo Margarita ne šios žemės žmogų,
Atidavė jam visą muzikalią savo širdį.
Ji vakarais liūdnas melodijas grojo,
Tikėdama, kad svajotojas jaučia ir girdi.

Jie niekada daugiau nepasimatė.
Nepastebimai išblyško Margarita.
Vis lėčiau slinko metai po metų.
Ji liko vienuolyne. Nesurado kito.
Soledada

2012-08-20 11:04:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2012-08-20 15:16:52

Jausmus aprašyti trečiu asmeniu nėra lengva, nes gavosi kaip ir reikėjo tikėtis - istorijos pasakojimas lyg stebint ekrane, skaitant romane. Vidinė drama lieka už ribos, todėl tekstas neužauga iki lyrikos virpesio. Teks bandyti dar kartą.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-08-20 14:52:57

lyrinė meilės drama, kaip meksikiečių filmuose...Istorijos atpasakojimas

Anonimas

Sukurta: 2012-08-20 14:40:10

pirmas posmas taip lyrika, daugiau pasaka arba perpasakojimas dar pasmulkintas.
Truksta man iki Margarita, saules rita, nuraskyta, pabarstyta, isbuciuota, pamyluota... o o o Margarita...

Vartotojas (-a): Soledada

Sukurta: 2012-08-20 11:05:52

Kad nekiltų neaiškumų: eilėraštis ne apie vienuolę, o apie kilmingą merginą, kurios iki XX a. buvo auklėjamos vienuolynuose.