Pamėkliškai žemyn besileidžiantys pušų spygliai sudaro žaliojo namelio foną. Liejasi kapinių, sodelio ir miško elementai, nederantys lyg grubiai bandyta užmaskuoti slėptuvė. Išsigandę, kad nesužalotum, klypsta nelankomi antkapiai, gūžiasi žydinčios baltos alyvos. Cypdama pasisuka mėnulio pavidalo vėjarodė ant smailo stogelio — kitur taip nepamatysi. 
   — Mane atsiuntė daktaras Gošė, — nedrąsiai įsliūkinu tarp šūsnies lietpalčių ir surikiuotų batų.
   — Prašom, — ji greit apsisuka virtuvėje ir įberia druskos į mano saują.
Išplečiu akis.
   — Gošė manęs prašęs druskos.
   — Matot, aš... atvykau gydytis, — suspaudžiu lūpas.
Atidaro langą.
   —Tada meskit tą druską šalin. Kodėl iš karto nesakėt?
Nejau tikrai mesti? Į kapines... Ne savo druską... Galbūt klystu, dairausi kokios nors šiukšliadėžės, kokios lėkštelės. Nelabai aišku, ar neturėjo ko kito galvoje ši dama. Abejojant pūstelėjęs vėjas iššvaistė. Teks išpilti, nedaug liko.
   — Žinot, gyvenime svarbiausias principas — nieko nesitikėti iš gyvenimo. Be reikalo tikitės sveikatos. O Gošė tėra sukčius, turbūt prikalbėjo, kad čia sanatorija. Bet pasilikit, — nusišypso Mana.
   Šiluma kutena odą. Manęs vis dar bijosi vaikai ir šunys, kapinės jau tikrai nepakenks. Pasilikim trumpam, pritariau pati sau.
 
   Įsivaizduokit, kad visi esat molekulės... Gošė pildė popierius:
   — Tai kas visgi atveda ir atveda pas mane. Maniau, kad seniai nebeturim jokių bendrumų.
   — Matyt per ilgai buvome susiję, — kaip kokie suokalbininkai šyptelėjom.
   Galva tuštėja, pirmiausia pamiršau daiktavardžiai.  Svarstau, nuo kada toks kvailumas, pakertantis kalbą, galėjo užvaldyti, suteikdamas kartu ir laisvę nuo bet kokios atsakomybės. Paskutinius savo žodžius surašiau į dainų rinkinį, bet ir balsas ėmė neklausyti — kimti ties skambiausiom natom. Ir negaliu smagiai šokinėti per skiemenis, o tik labai įsitempus, lėtai, kad pavyktų. Taip daina praranda savo skambumą. Viskas lėtėja. Taip... turbūt bus atėjusi ir eilė veiksmažodžiams.

  Dabar įsivaizduokim, kad esam molekulės, suyrančios ir susidėstančios į naują darinį. O aš vis sukuosi ir sukuosi apie apdulkėjusią biblioteką, kur, norint perskaityti pavadinimą, reikia nupūsti nuo knygų pūkuotą paviršių. O maniškė besiilsinti aukštai lentynoje, nė kiek nenudėvėta. Baisiausia atsiversti — įspaustas svetimas antspaudas, svetima pavardė — kažkas pabaigė darbą. Ir žodžiai pasauliui, nors išplėšti paskutinieji iš galvos, jau kaip ne mano. Tarsi bausmė už sielos atvėrimą — niekam nevalia į šią pažvelgti.
   — Melagėlė esi, melagėlė, — visai prisitraukė arti, kad įžvelgtų kažką išsiplėtusiuose vyzdžiuose.
Taip, meluoju per daug, kad išskirčiau įsiterpusius netikrus prisiminimus. Per mažai, kad pamesčiau įsitikinimą, jog nuoširdžiai. Kažkodėl tikresnė istorija neatsišaukia taip pat ryškiai, kaip išgyvenau. Ir gailiuosi net dėl to, kad  apgavau — ta diena nebuvo saulėta, smulkutis lašnojimas kaip anos molekulės šokčiojo aplinkui. Dėl to buvo gal net sunkiau, grįžtant plytelės raibuliavo, vingiavo kaip suklijuotos kažkaip nevienodai — tiesiog susisuko galvoj.
   — Man sakė, kad pati pardavei savo dainas — savo garbę, — vis dar įsižiūrinėjo į mane.
   Sudrebėjau, ir čia jau nepamenu. Gal ir buvo. Viskas taip sukasi apie tą suplėkusio oro bibliotekėlę. Sukasi sukasi it vaikoma ventiliatoriaus. Net mano vardas, ar tikrai dar šitas, gal jau pasikeitė lyg naujas gyvenimo etapas išsiprašė vadintis kažkaip mažiau garbingai. Dėl to tik įsivaizduoju, kad žodžiai skirstosi, byra, įsivaizduoju, kad esu molekulės, kurios išsišvaisto.
 
  Mane vis dar gaubia šviesos ruoželis, kurio laikausi — baltais klavišais bandau grįžti į pradžią. Bet kur tau! Įsigudrino — molekulėmis iš mano kūno atsiskiria bet koks minties gabalėlis, bet kokia energija. Tarsi paveikta kokiu spinduliniu ginklu, iš tikro išmokau pasidalyti į molekules. Jos nugula popieriaus lapus ir taip netalentingai lieka neužbaigtose penklinėse. Bent segmentai liks senatvei. Užtektų bent vieno klavišo, ir mokyčiausi skambinti juo virtuoziškai vien todėl, kad turiu viltį. Ir tegu išnyksta, apleidžia, parodysiu! Ir jeigu visa sudaro nedalomos dalelės, ir idėjos atgyventos sugrįžta į žemę, kaip gali nelikti tarpusavio palaikymo, supratimo. Palauksiu, neleisiu kosmosui mane išskaidyti, dar ne dabar. Gal tik dėl paieškų už kažko užsikabinti randi S. T. Šis  žavus vyras  kartais įslenka paklausyti improvizacijų proceso. Tad patiki, kad galbūt jisai eis greta, neš tą patį šapelį kaip dar viena skruzdė darbininkė, kad tik mažiau svorio reikėtų tempti pačiai. Deja, į žemę vienas ateini, vienas ir išeisi.
   — Ir kam tu skambini pianinu tokią įprastą dieną? — paklausė S. T. manęs.
   — Argi svarbu, kurią dieną skambinsiu, dar neradau sau naudos. Baltarankė esu, baltarankė, — geriau pačiai išpažinti, kol pats nesuprato tos slėptos baisios žinios.
   — Argi muzika nėra malda, reikalaujanti ypatingo pasirengimo, argi netampa bereikšmė, jei skambini kasdien?
   — Aš nesimeldžiu niekados, — bet nutylėjau, kad esu valdoma kosmoso traukos, o ne dievų.
   — Tinka, man atleidimo joks dievas nesuteiktų, — kreivai šypteli.
   Ir kažkodėl patikėjau, kad plaukiam tuo pačiu absurdo laivu, kur atsitrenkiantys meteorai kažkaip pasimiršta. Pasimiršta ir kad joks gyvis nesiglaustų prie išprotėjimo savo noru. Ir vargu ar šį kada suvoktų. Bet tik iš S. T. tikrai niekada neišgirsianti: „Melagėlė... išsigalvoji“ — išdavystės nebus, išdavystės negali būti — mano protas visiškai susinaikintų.
Paskui užeina ir Mana:
   — Nepavargai dar skambinti? — paklausė pati pavargusi, su išsiplėtusiomis mėlynomis gyslelėmis smilkiniuose.
   Tik dar vienas įrodymas, kad talento nė neturėjau — visi nori užtildyti garsą tokią jaukią dieną. Žemė pasisuka savo negražiąja puse į vakarą. Bet galbūt... kažkas vis dėl to krypsta geryn.
  
   Vakaro magija tokia ypatinga — suslepia, kad neatpažinsi šešėlių, nors jutimai kažkokie aštresni.
Už raudonos šiurpios užuolaidos pro aplytą grubų stiklą matau didžiulį lempos pavidalo mėnulį ir tokią ryškiai rėžiančią raudoną Manos suknelę. Prie jos artėjanti žiebtuvėli šviesa.
   — Sunku tas jūsų kapines rasti, tamsoka, žiebtuvėlis rankas degina.
   Ji pridegė pasiimtą žvakę.
   — Trumpam?
   — Pakankamai.
   Veidai suartėjo — apglėbimas. Niekaip negalėjau nusėdėti rami: nežinau, ar kartu tie žmonės tapo žavesni, ar bijojau, nes net neužčiuopusi galėjau jausti kakle smarkų pulsą, kad tik neužtiktų manęs čia pat. Traukė liepsnelės šviesa, visada buvau kvailas padaras.
 
   Stebėjau Maną, ji raišiojo violetinius kaspinėlius prie nudžiūvusio krūmo, tarsi norėdama kompensuoti violetinių alyvų stygių. Manos rankovės buvo rauktos irgi priminė gėlyną, pūstas hortenzijas. Man kažkodėl darėsi silpna, bet guodžiausi, kad kankina per didelis pavasariui karštis. Buvau patikėjusi, kad su druska mano energijos syvus sugeria numirėlių žemė, kanalėlius joje užvėrė balta kristalų lavina, palikdama galybę palaidotų skruzdžių. Tuo pat metu grožėjausi, kaip Mana virsta gėlynų dalimi, stipriai papūtė vėjas, supurtė medžius ir užnešė ant manęs nuplėštą juostelę, kažkas lyg atsitrenkė visai šalia į langą — sudunksėjo. Išgąstis dvelkė susidomėjimu — tikrai kažkokia tarpinė pasaulių slėptuvė. Buvau svetimkūnis, kurį tikriausiai druska turėjo išvyti. Bet man būtina pamatyti mitinį pasaulį, nes ir ten gali glūdėti išnešti žodžiai. Pasirodė, kad kito pasaulio būtybė prašosi būti įkūnijama. Bijojau, „ne, nevalia pažvelgti į sielą“, bet mintyse pažymėjau, kad, jei reikės, tik aš galiu Manai suteikti pavidalą. Jos akys šypsojosi, bet prašėsi išvadavimo. Jos dubuo pasvirdavo kaip nuo vaisių apsunkus šaka — baiminausi, kad sumedės, tokia išbaigta dviejų pasaulių sankirtos versija, kad gamta panorės įamžinti.
 
   — Tu dar nepastebėjai, kad tave apsėdo? — smalsavo Mana.
   O aš net apsidžiaugiau, kad visgi turiu ką gydyti — galėsiu likti. Saulė kaitino. Alyvos džiūvo tokiom smulkiom kekėm, kad niekada neprilygtų hortenzijų krūmui.