Jos balsas šviesoje:

Nulipk nuo scenos, Mano Juokdary,
Surink usnis ir dilgėles po kojų –
Ir jei nei vienos rožės neturi,
Aš savo širdį Tau šiandien aukoju!

Žiūrėk, kiek joj susitvenkė gaisrų –
Matai pašėlusį žaizdos raudonį?
O kiek joj duso, numirė aistrų –
Dabar aš persėdu ant mažo arklio poni...

...Ir jau galiu keliauti be širdies
Aš po pasaulį didelį ir platų
Ne Donkichotas...Kas mane lydės?
Tu užrašyki ant visų plakatų

Ta mano širdimi – žaizda gyva,
Kad be širdies – geriausias piligrimas,
Aš daug ką aplankysiu... Lietuva,
Širdies nėra, tik liko atminimas –

Išplėšt reikėjo ją galbūt seniai,
Kai nuo miglų dar buvo neprašvitę –
Dabar kraujuoja sielos marškiniai,
O kiek  eilių Šviesa ant  jų rašyta...

Tamsos balsai tamsoje:

Iškilo didelė Visatos Problema,
Kaip gi grąžint Tų Marškinių baltumą!!!
Literatūrinė Nauja Dama?
Ir kas eiles Jai toj galvelėj stumia,

Naudinga būt patyrinėti! Ką?
Romaną rašo Ji sava ranka?
...Nuėjo viskas taip toli!!! Tai va,
Nes iki šiol Ji vis dar su galva!

O mes, atrodo, liksim be galvų,
Nes kosminiu tik šnipštalu pakvipo –
Kaimene pasirodėme avių –
Juodai ši etiketė mums prilipo...