Žolės nemiega, rasa nenukrito iš ryto,
žvelgia beržas į tolį akimis vienmarškinio.
Žodis užkimęs ties kryžkele rymo,
gervės sparnus jau miklina skristi.

                Nusileidžia dangus ant ražienų, ant rankų.
                Duona kvepia rytojus kaip obels pilnatis.
                Atsigėręs vandens iš rugpjūčio šaltinio
                gena debesis vėjas į dieną rudens.

Voratinkliai spurda, žuvys ant kranto,
upė nuplukdė valtis ir irklus.
Ant lauko žydi pražilusi pienė,
potėpis drobėj — kasdieninė duona.