Jaučiausi  taip, tarsi iš manęs vogtų mano gyvenimą. Atrodžiau sau kaip \"Titaniko” skenduolė : šaukiu, bet niekas negirdi, - balsas toks silpnas, keleiviai tolimi…
Silpnumo nereikia parodyti, nes “tą” akimirką pasirodai dar silpnesnis nei esi iš tikrųjų.
Užuodžiu kvapą… Tai kvepalai  “New depression”. Išvertus tai reiškia…  Prie esmės, prašau, prie esmės.
Suprantate, man reikėjo pasikvepinti. Stūmiau šūdelį. Nežinau, kodėl jie taip vadina – jo tiek daug ir, kartais, kirmėlėtas…
Natūralu, - jei yra šūdelis, yra ir kas jį saugo.
Anądien labai stipriai lijo. Kaip iš kibiro pylė. Valiau ir šypsojausi, nes kai ateis patikrinti, kad nepagalvotų, jog man nepatinka mano darbas; dar galvojau, ką parašysiu savo dienorašyje.
Žinote, jos labai skaudžiai kanda: kai nusitveria, įsikanda giliai, tempia ir nepaleidžia. Taip buvo kartą, bet suspėjau atsitraukti, tik man ilgai teko pasistengti, kol grąžins pirštinę.
Kai pradėjau dirbti, viena, kai buvau pasilenkusi, apsisiojo man veidą. Aš nesijuokiau.
Kasdien jų miršta po vieną, po du, po tris, - iki dešimties vienoje fermoje. Viena suvalgo pasenusį, jau nebetinkamą maistą, kita sušąla turbūt, trečia miršta sena, ketvirtą – suėda kita minka. Ne vieną randu be uodegos arba be kaklo, kitą – visai be kailio.
Tuo jos panašios į žmones:  jie ėda vieni kitus, “šlapinasi” tau į veidą, drasko tavo gyvenimą tol, kol yra ką draskyti. Nesidžiauk, - kalbame ir  apie tave, ir  apie mane.
Sesė klausė, ar man ”davė” pavažiuoti su traktoriuku:
”Dešinysis smegenų pusrutuli, atsiliepkite. Kaitysis smegenų pusrutuli, į pagalbą”.
Perdalijau maistą. Prie galutinių namų buvo trys savo narvelius palikusios minkos. Tyliai pritūpiau. Jos priėjo prie manęs ir laižė mano pirštinę. Viena truputį  tarsi iš pareigos kąstelėjo, bet man beveik neskaudėjo. Kita, kuri  buvo įlindusi į spąstus (tai narveliai, skirti ištrūkusioms iš savo namų audinėms), irgi nekando, nors aš tam sudariau puikias sąlygas: atsargiai paglosčiau ir savo pirštu liečiau jos nosytę. Ji man nekando, ir aš ėmiau liesti jos delniukus. Dieve, kokios jos švelnios, ir pirščiukų abiejų rankų – po penkis! Jos gi visai kaip žmonės.
Ką manai?..
Ir žmogus gali pasikeisti.

Žiemą jos visos žus.
---------------------------------
Apsiverčiu ant kito šono ir netyčia visu savo delnu suspaudžiu prieš keletą dienų lovoje paliktą rožančių.