Kuo pavirsiu tada, kai išneši gyvenimo geismą?
Kaip gijimo šašais apsitrauksiu žaizdotas jusles?
Kiek dar šauksiu tave, kol sumosiu, kad reikia paleisti?
Kaip galėsiu aš būt ir dėl ko, vardan ko be tavęs?

Dėkui, vakar gavau pievoj žydinčią vienišą gėlę.
Parašiau, kaip ilgiuos mintimis ant baltų debesų.
Dilgsi pirštų galai braukant saulėj įšilusį smėlį
Lyg norėtų šaknis išsitraukti iš kojų basų.

Dieną, naktį budžiu kaip prie fronto kareivis ir laukiu,
Kol suplyš dabartis ir skaudi, ir kaip švinas sunki.
Ak, prašau, dar paliesk, dar paglostyki vėju man plaukus!
Sužinai, kiek turi, kada visko iškart netenki.

Tu žinai - aš stipri. Gal sulinksiu, tačiau nesulūšiu,
Ir ugniakuras smilks, ir paglostyti stiebsis vaikai.
Kuo pavirsiu tada, kada ašarom ilgesio plūsiu,
Kai kasdien debesim į Anapus nuskries tau laiškai?

Kuo pavirsiu tada, kai išneši gyvenimo geismą,
Kai vienatvė many tartum gedulo varpas skambės?
Ar suvoksiu galop, kad nėra kuo vienintelio keisti
Ir būtis be tavęs prakeikimas, tačiau ne kaltė?

Kiek man valios reikės, kad netrumpinčiau nuokalnėn kelio?
Kad nepulčiau aklai už atskyrusios mudu ribos?
Kaip ir  aš tu žinai, kad pakeisti pavidalus  galim,
Bet suplyšt į dalis jausmas šventas jau mums nebeduos.