Campanula neištvers speigų, nors piktžolė — veltėdė.
Geriau praleiskim mėnesius, kam veltui migt ir budintis.
Nebūna šitoks sąžiningas netgi pusmėnulių dėdė,
nelygiai atskaičiuoja, siunčia po didžiulį baltą rutulį.
Praleisdama glūdėjimą, lai skleidžias Campanula
ir purpuro taip sklidinai pripils,
kad siela nebebus tuščiavidurė,
nors ir neataugintom šaknimis.
Joks jonvabalis nenorės nutūpt parymoti,
joks dvelksmas prisiliesti, kad tik neišrautų.
Vis tiek pasiųsk jai palaimingą rytmetį,
maudos putojime sūpavimą iš karto —
tegu ir nešasi be darganų, ir nebedygsta
nei kitąmet jokie ūgliai nebrandūs.
Ir taip pat greit tegu nurinks gyvystę,
kokios „pyragą“ kepančio vaikelio rankos.