leisk atsigult ant tavo smėlio
ant nedirbtinių samanų
apraizgyk mano galvą erškėčiais
o sielą įkelk į pušį aukščiausią
kur nepasieks jų nei varnai
nei bangos jūros nei mirties šešėliai
leisk man atgult į tavo smėlį
kur dykuma mano akių
netrokštų gylio vandenų
kur nieko nieko nieko nėr mąstyt nereikia
kur tik naktis žvaigždė tyku
leisk man palįst po tavo smėliu
po tavo dykuma po nežinios dangum