Ledynmetis
Išėjo meilė
ir atšalo širdys
ir drasko žemę viesulai
mes nebemokame
dalintis
mums Dievu tapo
pinigai
kiekvienas slepia
dovanotą ugnį
ir šildosi
kai nieks nemato
paslapčia
nejaučia kokia veriasi
bedugnė
nežino kad apvalo mus
kančia
išlįskite išlįskite
iš kriauklių
ar lauksit
kol ledynmetis ateis
tikriausiai reikia mums
sparnuotų auklių
tada gal mūsų sielos
pasikeis...
nenoriu kad mana širdis
sustingtų
pavirstų ji
brangiuoju rubinu
net jei kely
visi aplink pradingtų
į šviesą vedamas
aš jos einu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-08-07 23:20:53
labai nuoširdu. Sėkmės tikrume... bet turite poeziją:)
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2012-08-07 22:38:34
Gal ir paskeis kažkas ...jei išmoksime mylėti...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-08-07 21:50:44
Ir nuo vienos žvaigždutės būna gražesnis dangus. O tikėkime, kad jų yra dar tikrai ne viena ir ne dvi. Tad gal dar nebus ledynmečio? Juk neleisime, ar taip?
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2012-08-07 20:31:57
Mintis yra, bet forma tobulintina.
Pernelyg jaučiasi deklaravimas.
Nevartokite poezijoje liepiamosios. ypač reiškiant jausmus.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-08-07 16:01:00
Aistringas, tačiau nevienalytis tekstas. Jo surašymo manieros pasirinkimas ir daugtaškių palikimas, kai atsisakyta kitų skyrybos ženklų, kelia abejonių. Kam ta guma, kai kelnių nėra?
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-08-07 12:54:16
kriaukliu --> kriauklių, pradingtu --> pradingtų... šias klaideles pataisysiu :)
o šiaip, kai kurios vietos kaip kančios apvalymas, besiveriančios bedugnės, lėdėjančios širdys - geriau būtų pasakomos kitais žodžiais, bet tiesiog tekste juntamos. Bet yra ir visai neblogų vietų :)