Mano taika gražiai iškraipyta,
Netikėjau savęs dar kartelį sutikti.
Keliavo suskretę paukščiai į lizdą,
Trupinių nepajėgė nešti –
Mane pamaitino.

O našlaitė – graži mano kaukė,
Žuvų žvynų sulipdyta.
Plaukt neišmokė nendrės,
Vėjai nepriėmė skrydžio.

Suskambėjo dienų pakaruokliai,
Tarp pirštų suraišioti.
– Virvelę gali pasikeisti.
– Nuleiskit nors porą metų.

Čia rėkauja Dievas
Ir antenomis langus nubraižo,
Ant stogo 39 pėda įsispyręs,
Naktį paprašė šlepečių.

Tikėk, kad krėslų vinys
Suolams nežadėti.
Gėrė vyrai tiktai girą,
Septyniom spynom užrakinti.

Ar keisčiau namus išsišiepusius
Į dykumų smėlį margiausią?
Dievas mušė varpais – dūšioms
Jėgos pritrūko, rodos, paspruko...

Mane apleido gražuoliai,
Kurių paminklus šluosčiau.
Šiąnakt naujo nieko nesugalvosiu.
Nuausiu
Numegziu
Nupinsiu
Šlepetes Dievui.