Dažnai važiuojant gatve būna tokia situacija: automobilis, esantis prieš mane, kažko velkasi dvigubai lėčiau, nei važiuojantys gretima juosta. Apeinu tokį, pasitaikius pirmai progai. Kitą dieną tas pat – visi važiuoja normaliai, bet tas, kuris yra prieš mane, idiotas. Stabdo eismą. Ne prieš kurį nors kitą, bet būtinai prieš mane.
Kai statau automobilį „Akropolyje“ arba ruošiuosi iš jo išvažiuoti, visada šalia esanti mašina išvažinėja arba šalia manęs tuo pačiu metu kažkas parkuojasi.
Sakysit, sutapimas. Kurgi ne. Idiotai mane myli.

Olandų grupės vadovė, kurios vardo aš gerai neišgirdau, kai ji prisistatė, o perklausti nesiryžau, primygtinai manęs klausia, ar mano šeimoje kas nukentėjo nuo rusų okupacijos. Mano atsakymas ją nuvilia, bet ji griebiasi šiaudo: o gal kas iš tolimesnės giminės? Nenoriu jos pribaigti, todėl sakau, kad kažkoks dėdė turėjo problemų su saugumu. Tuoj pat pasigailiu taip pasakęs, nes ji reikalauja detalių. O jų aš neturiu. Tai jis buvo partizanas? Ne, man regis, buvo jų ryšininkas.
Matau priekaištingą gidės veidą ir mintyse pasižadu daugiau domėtis savo giminės pergalėmis kovoje su okupantais, o tuo tarpu giliau nuspaudžiu aksceleratoriaus pedalą.
Jos vardo neišgirdau, už tai ji kelis kartus pakartojo mano vardą Marcelijus ir dar norėjo sužinoti trumpinį. Niekada niekas netrumpino mano vardo, todėl pats nustembu iškart išpoškinęs pirmą į galvą atėjusį žodį: Marko. Man jis net labai patinka, bet gidė kažkodėl nė karto manęs netrumpino ir savo tautiečiams, ko gero, nepasakė šio varianto, nes visi laužė liežuvius ir kreipėsi į mane tik Marcelijus. Idiotai.

Vadovė kažkada buvo ištekėjusi už ruso ir gyveno Maskvoje, todėl gerai kalba rusiškai. Komunistinę tikrovę matė iš arti. Ji per stipriai įsigėrė į jos ląsteles, tą girdžiu kiekviename jos pasakojime apie Lietuvą, Latviją ir Estiją olandų kalba. Olandiškai aš, žinoma, nesuprantu, bet žodžiai okupacija, komunistai, rusai, nacistai (kartais ji koneveikia ir vokiečius) jos kalboje yra svarbiausi.
Dabar ji turi aštuoniolika metų jaunesnį vyrą (jai neseniai suėjo 63), visada yra kelionėse, beveik nesimato ir yra laiminga. Visa tai ji išsako labai įtikinamai, lyg aš abejočiau. Idiotai mane myli.

Kažkuriuo gyvenimo periodu sumaniau pakeliauti autobusais. Kad būtų paprasčiau ir pigiau, įsidarbinau autobuso vairuotoju.

Visi olandai neabejotinai buvo idiotai. Vienas, beje, buvo belgas, kažkaip įsimaišęs į grupę. Jis pirmas paspaudė man ranką atsisveikinant. Nebuvo panašus į idiotą. Nedidelio ūgio, gana apkūnus, ilgais ant nugaros krentančiais plaukais. Dažnai ant galvos pasirišęs skarelę ir priminė kokios nors futbolo komandos sirgalių. Visi kiti nieko nepriminė.

Sutuoktinių buvo tik dvi poros, visi kiti vienišiai, nors visiškas vienišius buvo tik vienas. Jis labiausiai atitiko sąvoką dramblotas, niekada nežinojau, ką ji reiškia, bet pamatęs supratau, kad jis šios sąvokos vaizdinis atitikmuo: šiek tiek aukštokas, veidas apvalus ir kvailas, liemuo neapibūdinamas, neperstoras, bet ir nelieknas. Jokiu būdu. Žodžiu, dramblotas. Jis vaikščiojo vienas, su niekuo nebendravo, užkalbintas susigėsdavo. Bet šypsodavosi labai maloniai, įsiteikiančiai. Man jis patiko.

Kiti buvo vienišiai ta prasme, kad buvo nevedę. Tarkim trys pusamžiai vyrukai, visada linksmi ir viskuo patenkinti. Pasirodo du iš jų broliai, o kitas draugelis. Anksčiau jie keliaudavo šešiese, o dabar jau tik trise. Kur pasidėjo kiti trys, aš nepaklausiau.
Bet jie paprasti, vienas statybininkas, kitas santechnikas, žodžiu, tai paprasti žmonės, su jais lengva, aiškino man gidė.

Dažnai turėjau nei iš šio, nei iš to staiga stabdyti autobusą, nes gidė surikdavo man į ausį „Aisty“, kas reiškė „gandrai“, ir tada visi išlipdavo ir fotografuodavo šiuos gyvūnus, paukščius. Olandijoje jų beveik nėra, paaiškino laimingai ištekėjusi moteris. Labiausiai jų geidė viena stora olandė, kuri, kaip pasakojo gidė, buvo policininkė, bet labai nenorėjo, kad kiti autobuse tai žinotų. Ji laikė rankose galingą fotoaparatą, panašiai kaip laikomas trumpas „Uzi“ automatas, ir bet kurią akimirką buvo pasiruošusi sumedžioti tuos nuostabius gyvūnus.
Kartą, tai buvo Estijoje, vėl pasigirdo riksmas „Aisty“,  ir po trumpo išgąsčio išvydau priekyje šiuos gražuolius. Prie pat kelio pievoje jų  susirinko keturiolika. Privažiavom visai šalia ir idiotai galėjo juos fotografuoti pro langą, bet jie užsimanė išlipti, ir vos tik sušnypštė durų mechanizmas, paukščiai pakilo. Policininkė dar spėjo kelis nušauti skrendančius, visi kiti tik atsiduso. Belgas ne. Jis niekada nefotografavo gandrų, matyt, jam jų dar nereikėjo.

Olandų yra šešiolika milijonų, sako man gidė. O jūsų kiek? Trys milijonai.
Štai matot, mūsų šalis perpus mažesnė, gyventojų kelis kartus daugiau, mes neturim tokios gamtos, ir mums pas jus labai gražu.
Žiūriu pro langą į mūsų gamtą ir pagalvoju, o gal tikrai ji graži.

Važiuojame beveik naktį, dešimta valanda. Siauras be kelkraščių kelias. Staiga autobuso žibintai apšviečia priešais keliu bėgančią merginą. Sportinė apranga, įgūdę judesiai. Nėra abejonės, mergina sportuoja. Man irgi patinka bėgimas, dažnai pats palakstau. Bet toks ekstremalus krosas ne mano nervams, bėgi ir galvoji: numuš tave ar ne? Laiku spėjau išsukti į kitą juostą ir mergina kol kas liko tęsti distanciją.
Idiotai mane myli.


Belgas nelabai mėgo ir ekskursijas, po kurias visus vedžiojo gidė. Dažniausiai jis pirmas ir labai greitai grįždavo iš visų objektų, ar tai būtų Kryžių kalnas, ar Rundailės ir Siguldos pilys, ar dar kas nors, o į Bitininkų muziejų Aukštaitijoje net neužėjo, sėdėjo šalia manės ant suoliuko ir skaitė kažkokią knygą. Aš taip pat skaičiau. Du idiotai, sėdintys prie muziejaus ir vėpsantys į knygą. Visgi jis irgi buvo idiotas.


Dar buvo prokurorė. Ji turėjo problemų su klubo sąnariu, todėl keistai krypavo. Kita moteris buvo palyginti jauna, mokytoja, aš pagalvojau, kad ji dar turi šansų ištekėti, jei išmoks amžinai nevėluoti.
Apie sutuoktinius pasakyti nieko negaliu, jie buvo neįdomūs, visada vaikščiojo kartu. Viena pora buvo dėstytojai, ką veikė kita pora, man liko nežinoma. O dėstytoja netgi buvo bjauri, nors visada stengėsi pagauti mano žvilgsnį ir pasisveikinti.

Buvo taip pat du vyrukai. Vienas jaunas, gal dvidešimt metų, labai liesas, su akiniais ir gana drovus. Kai pametė piniginę, labai susigėdęs ėjo pas mane prašyti, kad mes kartu jos paieškotume autobuse. Radom.
Jo draugas buvo gal aštuoniais metais vyresnis ir pilvotas. Aukštaitijoj prie ežero, kur mes apsistojom kaimo sodyboje,  jo pilvas atrodė  nukaręs gerokai žemiau trumpikių.
Jie visada buvo kartu ir net jų lagaminai visada turėjo būti guldomi šalia susiglaudę. Kai aš kartą pabandžiau juos truputį atskirti, tas pilvotesnis pasilenkė ir vėl pristūmė lagaminą prie draugo. Jis, apskritai, buvo priešingybė savo bičiuliui ne tik fizine prasme, bet ir psichologine: bendravo už du, nuolat juokėsi, kalbėjo nesustodamas. Jie puikiai papildė vienas kitą.

Prieš mano autobusą juda „mokslininkas“, t.y. tas su „M“ raide. Juda 15 km/h greičiu. Įjungiu antrą pavarą, variklis dūsta, per aukšta. Jungiu pirmą – kriokia, per žema. Tarpinės pusantrinės pavaros nėra, gatvelė siaura, galimybės lenkti nėra. Taip ir judame. Galų gale pasitaiko proga aplenkti. Susigretinęs su „mokslininku“, spusteliu garso signalą. Dar kartą. Matau, kaip vargšė mergaičiukė, krūpteli. Man jos negaila, nes važiuojant 15 km/h greičiu vairuoti neišmoksi. Pinigai į balą. Tą ir turėjo reikšti mano signalas. Nežinau, ar suprato.

Ir paskutinis duetas – tai mano jau minėtas belgas ir olandas. Olandas buvo labai aukštas, netoli dviejų metrų. Kaimo sodyboje jie išsinešdavo į lauką butelius, dažniausiai tai buvo viskis arba degtinė, ir gerdavo. Rytais išgerdavo vieną kitą skardinę alaus.


Ta porelė man priminė mane prieš kažkiek metų. Turėjau draugą, kuris net trumpai žaidė už „Žalgirį“, todėl jo vardo nesakysiu, jo ūgis buvo 198 cm. Nežinau, kodėl institute jis pasirinko į draugus mane, nes jis buvo tos pažinties iniciatorius, aš buvau palyginti su juo žemesnis, todėl laikiausi gana rezervuotai. Be to, krepšininkams buvo justi visuotinė pagarba. Bet jis pasirinko mane. Galbūt aš traukiu idiotus. Aš buvau devintam danguje, visi man pavydėjo. Idiotai mane myli.
Mes buvome keista pora, visi atsisukdavo į mus. Ypač keistai mes atrodydavom prisigėrę, o prisigerdavom visada, nusprendę išgerti tik vieną butelį „rašalo“. Po keturių mes eidavom lengvai svirinėdami, jis apkabinęs mane per pečius, o aš, atsidėkodamas už parodytą draugiškumą, apkabindavau jo liemenį, kadangi pečių nepasiekdavau.

Ši porelė buvo tip top, kaip mes kažkada, tik skirtumas, kad jie niekada neprisigerdavo. Niekada to nesupratau – kaip galima gerti ir neprisigerti.


Gidė įsiteikdama giria mūsų šalį, teigia, kad mes pirmieji iškovojome nepriklausomybę lyginant su kitomis Pabaltijo respublikomis, gardžiuojasi tuo, kad mus traiškė tankai, kad mes tokie pasiaukojantys ir panašiai. Aš atkertu, estai viską darė ramiau, šalčiau, apgalvotai, jų vadai priešingai mūsiškiams prašė žmonių nesirinkti prie parlamento, neskatino aukotis ir pasiekė tą patį rezultatą, tik per ilgesnį laiką, bet be aukų. O dabar jie netgi mus yra gerokai pralenkę ir yra pirmaujantys Pabaltijyje. Matau, kad mano pozicija gidei yra netikėta, ir ji su pasigėrėjimu mano žodžius verčia olandams.
Jaučiu, idiotai mane myli.

Kokią knygą jūs skaitot? kitą kartą klausia gidė. Parodau, tai buvo Vonegutas „Perlai kiaulėms“.
Jūs pirmas toks vairuotojas, pradeda panegiriką gidė. Bet aš ją nutraukiu: aš ne vairuotojas, aš čia laikinai.
Atsisveikinant gidė įteikia man voką, kuriame surinkti iš grupės arbatpinigiai. Aš nustebintas dėkoju, idiotai ploja. Paskui kiekvienas paspaudžia man ranką. Pirmas belgas. Noriu verkti, noriu sušukti: idiotai aš jus myliu.
Kai lieku vienas, perskaičiuoju arbatpinigius ir dar pavaikštinėju po Talino senamiestį, nusiperku suvenyrų ir vienas grįžtu į Lietuvą.
Tik grįžęs sužinau – kitą dieną vešiu krišnaitų grupę į Lenkijos Woodstock‘ą.
Idiotai mane myli.