Rūko skiautėmis dangstos atolai,
Keliauninkai tuoj drums sielą ilgesiu,
O ant sprando sutūpusios skolos
Klaus — kokiam skystime prisigirdysi?

Tuštuma galvoje, švinas kojose.
Dėl likučių dienos pešas pareigos.
Atiduosiu krauju — dievagojiesi,
Kad tik likčiau nekaltas prieš apeigas.

Lupikautojas klausia — prieš atilsį?
Ir valdingai pasūdo — negausi!
Prie nepriteklių kūną pripratinsi,
Bet nuo gundymų raitosi ausys.

Rūko skiautėmis dangstosi vėlės.
Jas regi, nors matyti nenori.
Laikas tavo, bet nė valandėlės
Neturi, neįrodęs, koks doras,

Koks darbštus, pareigingas, protingas,
Neapvylęs, nėkart neišdavęs
Ar sumojęs vaidinti laimingą,
Kai tave kerpa, pjauna — kaip avį.

Taip išmoksti visiems būti priešgyna,
Ko neduos, tą jėga atsiplėšti.
Kiaulė kiaulės dėl purvo neniekina.
Lupikautojas mato — neliesti!

Rudenėjant vėl žvilga atolai.
Bulves kasančios moterys kūprina.
---
Dar galėčiau sumažinti skolą,
Bet, manau, parazitui — nebūtina.