Kai paslapties tiek daug pritrūksta kartais žodžių,
Tylom žvelgi ir žvelgdamas mąstai –
Kam skyrė tau dangus šio pasakiško grožio,
Jei džiaugtis juo gali tikrai labai trumpai.

Ar norima, kad jaustum savo menką galią
Prieš didingumą kuriančios Jėgos,
Kuri galaktikoms, ūkams pakloja kelią
Lig begalybės visatos amžinos?

O gal kitaip? Gal duodama suprasti,
Kad tavo minčiai skriet nėra ribų,
Tik dar turi, turi kažką atrasti...
Gal žmogų žemėj, Žmogų iš tiesų?

Tegul negąsdina, kad tiktai prieky
Įmintos mįslės žemiškos būties,
Ir jei nesupranti, kaip liepia – sieki!
Tai vien todėl, kad per anksti išties.

Dar balso negirdėt, vien tik jauti kaip šaukia,
Kaip liepia augt protu – tikra šviesa,
Ir patikėt, jog laukia, Žmogaus laukia
Bekraštė paslaptinga visata.