Prie balandinės vardus sugalvodavom
ypač tam taškuotomis plunksnomis,
rytą, jau nebebuvo nė vieno baltuojančio.
Būt vienu per greitai įgudom.

Nelanko. Švelniai apsamanoję laiptai.
Išsklęsk iš išskleistų klevų mozaikų
prie plunksnų prisisegęs gelsvą šilumą,
pamiršęs saulę užrakinti — tegul nesileidžia
  ir žvirbliai čirškia nenutildomi,
kai krūmuose susislepia,
  ir turškiasi po smėlį, kad atšaltų.
Taip gaila būtų, jei į langą pasibelstum,
todėl nepriartėk arčiau palangės,
bet ne toliau prie kelio surūdijusios geležties.
nerandant, kur nutūpti — kregždžių landos,
čerpės balandžių, varnų žemės.
O mano namas popierinis gležnas.
Garsiai plasnok aukštyn ir ratais —
it kelią lipančios gebenės.
Arba pakliūk spurdėt man į nagus.
Ilgu, ilgėjančiu dangum
balta avis išėjusi pasiganyti,
dvi rankos tolstančios už rapsų —
negrįši it namo — į vilnas paklusnus.
Nebus lankytojų, net ir netemstant
tas namas popierinis it prakeiktas gležnas.