Sakyk, kuo pievų toliai paviliojo,
Kad palikai tu tarp žolių?
Gal aukštos smilgos vėjy mojo
Laikytis rudenį kartu?

Galgi pražydus ramunėlė
Tau priminė obels šakas,
Kada senoji motinėlė
Nuberdavo žiedais savas?

Žiedai ramunių trumpalaikiai,
Smilga taip pat – neamžina,
Paliksi čia, ant plyno lauko,
Kaip obelaitė vieniša.

Žmogus praeis, ranka numojęs,
— Et, laukinukė, be naudos.
Netgi šiaurys, pūga atjojęs,
Pusnim šakelių neužklos.

Ir aš tau būsiu retas svečias.
Gal tik pavasarį, kada
Gegužė sniegą šiltą krečia,
Gėrėsiuos tavimi balta.

Tik tu užauk, užauk ant lauko,
Nors ir laukinė – išdidi.
Viena mintis telydi, saugo –
Gimtinės žemėj mes tvirti.

Pievų platybėj obelaitė
Šiek tiek pakilus virš žolės,
O man sunku nuo jos nueiti,
Atrodo, ims ir prakalbės.