Ar dar prisimeni, kai aš suklupus
Verkiau, praradus viltį kitąkart?
Vien atjautos maldavo mano lūpos,
O Tu glaudei ir raminai: – „Neverk“.

Bet aš verkiau pablūdusi iš skausmo –
Prarast svajonę buvo taip skaudu.
Galbūt ne vienas išdavystės jausmą
Prisimena, kaip aš lig šiol menu.

Apglėbus švelniai glostei mano plaukus –
„Pasaulis daug margesnis nei genys“.
Ta šiluma iš praeities atplaukus
Ir šiandien glosto širdį ir akis.

O jei dabar galėtum nuraminti,
Nutildyt mano nerimą širdies,
Suteikti man jėgų ir naują viltį...
Bet aš žinau – akmuo neprakalbės.

Ir nesugrįši vieną lauktą dieną,
Nebeištarsi: – „Te viltis gyvens“.
Ridena beržas ašarą kamienu,
O aš stipriau glaudžiuosi prie akmens.