Gintarė su trenksmu paskui save užvožė kambario duris ir atsirėmė į sieną. Pajutusi, kaip linksta kojos ir drebulys užvaldo visą kūną, atsisėdo ant grindų, iš nevilties delnais suėmė raudoną veidą.
Taip ilgokai pasėdėjus, priėjo prie lango. Atsidarė. Į ašarotą veidą plūstelėjo šviežio oro banga. Gintarė užsimerkė ir giliai įkvėpė. Iškvėpė. Tada vėl įkvėpė, iškvėpė. Taip kartojo gal ilgai, ir tikriausiai būtų kartojusi dar ilgiau, jei ne mažas į ją spoksantis kaimynų šveplius.
- Ką čia dalai?
Gintarė tylėjo.
- Tu velki?
- Ne, – mergina nuleido galvą.
- Aš žinau, kad tu velki, – neatstojo pyplys. - Aš ilgi šiandien velkiau, nes nuklitau nuo dvilačio il... il...
- Aha... – šyptelėjo Gintarė.
- Viskas bus gelai, mano mama taip sa... sako, — berniukas patylėjo, — noli saldainio? — iš mažos kišenėlės išsitraukė gerokai sumaigytą šokoladuką.
- Ne, ačiū, – Gintarė nusišypsojo, pakėlė akis į vis labiau vakarojantį dangų ir susimąstė.
Gal tikrai... Gal tikrai viskas bus gerai?
Tada pažvelgė į kiemą, tačiau mažiaus tenai jau nebebuvo. Taip, tikrai. Viskas bus gerai – Gintarė kone nudžiugo, o didelio pykčio ir apmaudo neliko nė kvapo.