Viename dideliame mieste gyveno mergaitė. Ji lankė didelę miesto mokyklą, nes tame mieste gyveno vien dideli žmonės. Jie augino dideles gėles ir gyvūnus, be to valgė didelius didelių mamų pagamintus cepelinus iš didelių lėkščių.
Taigi. Vieną saulėtą rytą mergaitė kaip visada ėjo į mokyklą. Tačiau prie mokyklos durų telkšojo mažutė mėlyno rašalo balutė. Įėjusi pro duris ant rūbinės sienos vėl pamatė tą patį mėlyną rašalą. Mergaitę tai šiek tiek išgąsdino, bet priėjusi savo klasę ji ne juokais supyko: prie durų buvo daug mažų mėlyno rašalo balučių! Juk už tokius dalykus gali ir į teismą paduoti! Kur matyta, kad dideliame mieste telkšotų mažos mėlyno rašalo balutės?! To jau buvo per daug: mergaitė piktai stumtelėjo klasės duris ir vos nenualpo - tas rašalas buvo visur! Ant suolų, kuprinių, lentos ir palangių, ant vaikų sprandų ir net mokytojai ant kaktos! Baisiausia buvo tai, kad tos mažos mėlynos neklaužados labai greitai dauginosi ir per sienas skverbėsi į kitas klases, rūbines, valgyklą, tualetus ir net į mokytojų kambarį!
Klausiate, kas buvo toliau? Tą mokyklą uždarė, vaikus ir mokytojus dezinfekavo (kad neplatintų epidemijos) , o pačią epidemiją pavadino Didžiąja mėlynojo rašalo epidemija. Kodėl Didžiąja? O ar žinojote, kad dideliame mieste pagal nerašytas taisykles žodis „mažas“ yra draudžiamas?