Ką besakyt, sodely gėlės puošnios,
Žiedus naujus kaskart vis kitos skleidžia,
Per dieną liejasi kvapų upokšniais,
Priglaust visas taip norisi prie veido.

Tikra tiesa, žmogus sukurt stebuklus gali,
Jei tiktai meilės, rankų negailėsi,
Sodinsi juodžemy žaliuojantį daigelį
Ir laiko pasirūpint juo turėsi.

Džiaugiaus ir didžiavaus. Tik už tvoros,
Kur nuo pavasario vien vėjas pustė smėlį
Ir net žolė kabinosi vos vos,
Atbėgus vasara, šimtus žiedų iškėlė.

Turėčiau būt sugėdintas, tačiau
Seniai žinau – aš žemėj čia, tik tarnas
Padėt papuošti ją žiedais greičiau,
Kaip paukščiui skrist, kad duotas antras sparnas.

Taip gera eit kartu, kartu gėles auginti,
Net pasimokyti spalvų darnos,
Semt grožį akimis ir jį branginti
Iš amžinos kūrėjos – iš gamtos.