po kiekviena istorija slepiasi rudens ilgesys
žinau
kad dievo nėra
bet kartais
sėdėdamas prie ežero
aš jį susikuriu
ir tada mes kalbamės
arba tylime arba
sėdame mėnulžuvei
ant nugaros ir
leidžiame jai mus nešti
per visatų įtrūkimus
iki pat
To taško
kurį sujudinus
vis kita visata
pakvimpa jazminais
žvelgiame
į visas iš karto
ir stebimės
kaip arti begalybės
ruduo
---
žinau
kad dievo nėra
bet kartais leidžiu
jam mane sukurti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2012-08-02 11:02:05
Poezija
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-07-31 17:37:00
vietomis dilgčioja
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2012-07-31 17:24:18
vienas iš būdų patvirtinti Esatį...
il g ė t i s
t.y./serganti žemė/ arba
i l g ė t i s
t. y. augti
Anonimas
Sukurta: 2012-07-31 16:23:36
jau rudens nieks nesiilgi, gal tik grybai ir lapai.
patiko struktūra,
ir kas ką kuria
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-07-31 12:34:32
Vis tik sugrįžta dieviška kūryba, arba Dievas grįžta su pavasariu:) Lengvai, neįsipareigojančiai ir erdviai stebinančiai.