Kai numeti žinomo sakinio išnarą,
Ar viską suvokei, kas buvo tarp raidžių?
Išminčiai, kartojantys maldą, nesikaria —
Palieka tai viską jau žinančiam kvailiui.
                                                    
Jei uodegą šuo pats pakelti privalo,
Kas šypsniui išries tavo lūpų kamputį?
Kas vertintų laimę, jei truktų be galo?
Už rojų skaistykloj privalom pabūti.

Kodėl aš jaučiuosi lyg pančiočiau paukštį,
Kai kalbinti mano jaunikliai maištauja?
Nes jų dantys leidžia dar riešutus triaukšti,
Kai aš jau bedantė volioju juos saujoj.

Mana patirtis tų, jaunų, neapsaugo
Nuo vėjų galvoj, nuo šašų ant alkūnių.
Kantri atida leistų būti jų draugei,
Bet senas kaip mažas kantrus argi būna?