Gera ilsint po žygio nuvargusias kojas,
Kai besėdint prie draugo net akmuo rodos minkštas,
Kai krūtinė ramiai ir vienodai kilnojas —
Tiek palaimos jauti, kad neteks šukių rinkti.

Gera gaut dovanų iš visų aplinkybių
Ir suvienyt jusles apie laimę jos giedant,
Kai tas pats — tavo laikas šuoliuoja ar kliba,
Kai pažįsti drovumą be pėdsako gėdos.

Gera nuolat žinoti besiekiamą tikslą
Ir kas dieną link jo nors šiek tiek pajudėti,
Gera žmogų kely vieną dieną sutikti,
Be kurio laiką likusį tektų gedėti.

Kaip žinotum, į kokią įkopęs viršukalnę,
Jei netektų sopėti į nuokalnę dardant?
Prie kiečiausio akmens tu maldas tyliai sukalbi,
Kažkelintą minėdamas brangų tau vardą.

Sutrupėjo, pažiro kraujuotomis šukėmis
Tai, kas rodėsi amžina ir nedalijama.
Ką ant minkšto akmens besėdėdamas sukaupi,
Nepasimeta, nedega ir nerūdija.

Tai ataidi per maldą kartojantį kraują,
Per kas tvinksnis pulsuojantį gyvasties geismą.
Ar manai, kad link tikslo didingo keliauji?
Iš paminklų dėlioji ornamentą keistą.