Po pažastím gruntuotas drobes
Mes nešėmės, tačiau žaliuos
Mus liepos siautulys pagrobęs
Skandino – per vešliuos keliuos.

Nebuvo menui ko pridėti
Žiedais putojančių gare
Žolių dainoj, danguj spindėti
Dar šokos tolumos aure.

Lietus dar šokos savą mintį
Dažan prišliet, ir vėl garu
Pargrįžt kaitron, svajas gaminti,
Pritildęs gaisą vakarų.

Nulytos drobės kiuro rėčiais.
Priplūdęs pievų kambarys
Kaitroj tamsus, apsunks derėtis,
Tamsoj spalvų sniegais apkris.