Gal fėjų atsargose baigėsi žali dažai —
Lietaus išblukintų neperdažo žolynų,
Nebegiedosiu, veltui tu prašai,
Nes liūdesys man balsą surakino.

Nebespurdėsiu rankose godotu laimikiu,
Tavęsp medum daugiau nebevarvėsiu.
Štai mūsų kryžkelė. Čia suksiu aš, čia — tu.
Koks laikas bus? Begarsis, pilkas, prėskas.

Nesididžiuoju savo silpnumu —
Juk bendraties nepanešu kaip kryžiaus.
Kiek namuose gyvenom be namų?
Kol sunkią neviltį į kulką aš sulydžiau.

Na, o dabar — nuo nuodėmės toliau!
Kas žuvo, žuvo. Gelbėkis, kas gyvas!
Matau — tu bėgi, spėjai pasitraukt.
Nors vieną kartą, tartum būtum vyras.

Sukompostuosiu likusius jausmus —
Štai jau ir fėjos audžia žalią drobę,
O mes gyvenam, turime namus,
Švininiais lūkesčiais viens kito nenukovę.