Senelis ėmė ir išsigando vieną dieną.
Nieko nebijojo šitiek metų prabūtų,
O šią — pagaugais visas kūnas nuėjo.

Pasikvietė šalia visus, kuriuos tik galėjo.
Drebančia ranka iškėlė lapą baltą,
Visiems sužiurus, senelis
Lėtai rinkdamas žodžius prabilo:
— Užrašiau ir perskaitęs nesuprantu.

Žmonės akis išpūtę suprast mėgino,
Vienas išsigandęs, rankomis už galvos susiėmęs, tarė:
— Gi visam lape viena raidė parašyta.
Kai kurie nusišypsoję, kiti pečiais patraukią...

Senelio žvilgnis nė kiek nepakitęs, tik
Atsikrenkštė ir atsidusdamas prašneko:
— Jos, vaike, aš ir nesuprantu,
O kai jos nesuprantu,
Rodos, nieko nebesuprantu...