Vėl laikas stoja kažkur viduje,
vėl dūstu, svaigstu, plazdenu ir dainuoju.
Kas dieną vis labiau ir giliau ertmėje
bežadė, bekvapė, bejėgė – klajoju..

Užsimerkiu, tyliu – žodžiai tyliai barbena
iš vidaus, iš gelmės karštą upę jaučiu,
Užtvenkti bandau tas mintis – jos sruvena
smegenim, akimis, širdimi ir krauju.

Aš dainuoju, aš dūstu, trokštu žengti – nežengti,
trokštu būti ir bėgti, laukti, prarast,
trokštu šviesą vidinę amžiams uždengti
kuo greičiau, kuo stipriau – sudegt ir užgest...