Dėkoju, Viešpatie, kad davęs pakulų,
Pridėjai talentą nuausti šilko maršką.
Laimingam žmogui būti ne vėlu,
Tačiau dėl šito pasistengti verta.

Dėkoju Tau, kad alkis, troškulys
Jausmingo kūno dar nenumarino,
Kad leidi man per adatą išlįst —
Kitaip ar būčiau išmintį pažinus?

Dėkoju Tau, kad įtempei stygas,
Kol kas jos groja, nė viena netrūko,
Už tiek kančios, kiek aš galiu iškęst,
Už nuraminantį užsimiršimo rūką.

Dėkoju Tau už kamaras būties,
Kurias smalsuolei leidai išlandyti,
Už tai, kad kraujui leidai pasisėt,
Tad po nakties gebu pažinti rytą.

Ir iš pačių esybės gelmenų
Malda, atodūsiu buities įveikti ribą.
Dėkoju, Viešpatie, už tai, kad gyvenu,
Kad karštos ašaros akių kampučiuos žiba.

Kada Tau atkišu sugrubusias rankas,
Nesibodėdamas įspraudi krislą džiaugsmo.
Kaip gera jaust, kad rūpinas kažkas,
Kodėl aš nosines dažnai skalbiu ir džiaustau.