Kartais į mažą kriauklytę
Gali tilpti visas pasaulis.
Ką jau kalbėti apie jūros ošimą,
Giliame šulinyje skambantį juoką,
Žmones, šokusius laive, daugiau niekada
Neišlipsiančius į krantą,
Ir žodžius, išrašytus iš dainos, kurią
Dainuodavom tik mudu.

Kad šis laivas plauktų,
Mes visai nereikalingi.
Ir mūsų žodžiai –
Tik pajūriu besimėtančios plunksnų
Skeveldros –
Jie visi išnyks. Tuomet liks
Tik lengvas mažos kriauklytės inkštimas,
Primenantis batus, kupinus smėlio,
Akis ir juoką,
Kuris niekada nebus užrašytas.